Viltis

III

Tuomet nieko nebegirdėjau ir galiausiai kritau į tamsą.
...

Pabudau savo kambaryje. Galbūt mane parnešė Alisa, tačiau man tai nerūpėjo. Pakilau iš lovos kuo greičiau ir nubėgau pas akademijos direktorę. Nesibeldusi įėjau pro duris, kabinete sedėjo Alisa su dukromis.

-Sabrina. - Alisa atsistojo, tą padarė ir jos dukterys.

-Kaip jautiesi, mieloji? - prie manęs pradėjo eiti Izabelė. Ar minėjau, kad Alisos dukterys buvo dvynės ir labai gražios, tačiau skirtingos? Izabelė buvo miela, užsispyrusi ir draugiška, bet niekuomet nebendravau su jomis. Neturėjau draugų, nes turėjau pačią save.

-Jau geriau, ačiū, Iza. - meldžiausi, kad Alisa nebūtų joms papasakojusi apie demoną.

-Tu tikrai mus išgąsdinai, galvojome, jog Iza ir aš nebegalėsime tau padėti. - susirūpinusi į mane žiūrėjo Ana. Ji buvo kitokia, su tvirtu charakteriu, nepalaužiama ir labai užsidariusi, visai kaip ir aš.

-Kiek laiko miegojau? - paklausiau jų.

-Keletą valandų, stebuklas, kad tu taip greit atsibudai. Mergaitės, palikite mus dviese. - Alisa buvo atsirėmusi į stalą.

Merginos išėjo.

-Aš jaučiu tai. Savo kūne, savo galvoje, aš slystu, Alisa... Man baisu, kad negaliu sau padėti. Kas jeigu nepavyks gauti mamos galias? Tarytum tamsa būtų užėmusi mane. Jie artinasi... Aš prarandu kontrolę. - atsisėdau ant kėdės. Ašaros kilo mano akyse, tačiau verkti nenorėjau. Aš stipri.

-Sabrina, tokių jaunų ir stiprių raganų nėra šiame pasaulyje. Net mano dukros, kurios yra pasiruošusios tau padėti nėra tokios kaip tu. - ji priėjo prie manęs. Atsidusau.

-Taip, tu teisi. Aš esu stipri. - šyptelėjau.

-Patarčiau eiti tau į pamokas, mokytojai išsigandę. Merginoms nesakiau apie demoną. Pasakiau tik tiek, jog tau pasidarė blogą. - nusišypsojo ji. Atsistojau ir pradėjau eiti durų link.

-Ačiū. - sumurmėjau ir išėjau.

Eidama galvojau kaip sunku pasiruošti savo gimtadieniui. Norėčiau jį švęsti linksmai. Su mama ir tėčiu, užpūsti žvakutes ant torto, būti normalia paaugle.

Užsigalvojusi nei nepajutau kaip atsirenkiau į kažką už mane aukštesnio. Pasukau galvą aukštyn. Prieš mane stovėjo gana išvaizdus vaikinas, kurio žalios akys žvelgė į mane iš viršaus. Jo rankos atrodė stiprios, regis jis sportuoja. Jis šyptelėjo.

-Atsiprašau, - nusišypsojau -Nebemoku vaikščioti. - sukikenau.

-Nieko tokio, Sabrina. - tuomet jis dingo. Nesupratau iš kur jis žinojo mano vardą, tačiau kažkas šaukė mano galvoje, kad jis man kažkur matytas. Bet galbūt tai mokinys iš akademijos, kurio niekad nepastebėdavau.

Man buvo sunku. Buvo sunku bijoti mirties ir likti stipriai, bei vienai. Bijojau prarasti mamą, bijojau save kaltini visą likusį gyvenimą dėl jos netekties. Bet to juk nebus. Niekada.

Susiruošusi, išėjau į pamokas. Buvo istorija, kuri yra mėgstamiausia mano pamoka. Nuėjau savo suolo link.

Atsisėdau ir jutau kažką keisto. Pro duris įėjo tas pats vaikinas, jis įdėmiai žiūrėjo į mane ir priėjo prie manęs.