Love Is Bullshit (LTU)

2.9.

Aišku, gulėdama lovoje užmigau. Bet pabudau, kai pajaučiau kažką šalia savęs. Apsivertusi pamirksėjau kelis kartus, kad įsitikinčiau, kad man nesirodo. Pradėjau rėkti pirmą abecelės raidę ir atsisėdusi trauktis nuo Harry, kai netikėtai iškritau iš lovos.

- Ar tau viskas gerai? - išgirdau Harry balsą.

- Kas? Kur? - į kambarį įlėkė Louis ir įjungė šviesą. Trumpam apakau, bet vėl atgavus regėjimą greitai atsistojau.

- Jūs nenormalūs! - sucypiau. - Ką tu darai mano lovoje?? - pažiūrėjau į Harry. - O tu mano namuose? - pamojau ranka į Louis, kuris stovėjo puolimo pozicijoje su plaukų džiovintuvu. - Ir tu tikrai galvojai, kad su juo išvarysi įsibrovėlį? - atėmus iš jo tą daigtą paklausiau.

- Kas čia vyksta? Girdėjau triukšmą. - atėjo ir Niall su Liam.

- Oh, tai gal visi ateikit! - iškėlus rankas surėkiau.

- Kas čia vyksta??? - atėjo ir Danielė. O taip, visi čia. Nice.

- Grupinis barsuku krušimasis.

- Kaip tu su manim šneki?? - pasipiktino Danielė. Pavarčiau akis ir griuvau į lovą. Apsiklojau ir, įrėmus kojas į Harry, jį išspyriau iš lovos. Tada išsiskėčiau per visą lovą ir suplojus du kartus tikėjausi, kad šviesa išsijungs, bet jie vis dar stovėjo mano kambaryje ir apie kažką murmėjo. - Lauk! - cyptelėjau, bet jiems tai buvo nesvarbu. Jie kažkokie nevykę. Ahr! Apsiklojusi galvą užsimerkiau ir bandžiau užmigti.

Jiems išjungus šviesą ištraukiau galvą iš po anklodės. Buvo karšta! Gyliai įkvėpiau ir, apsivertus į kitą puse, išgirdau:

- Labas.

Iš išgasčio norėjau vėl surėkti, bet man buvo uždengta burna.

- Atidengsiu, jei prižadi nerėkti. - prakalbo Harry tyliai. - Palinksėk, jei nerėksi.

Palinksėjau.

- Ar palinksėjai? - paklausė Harry. Ak, taip, kambaryje buvo tamsu.

Labai.

- Palinksėjau. - sumurmėjau jam į delną.

- Ką? - nesuprato jis. Grubiai patraukiau jo didelę ranką nuo savo veido.

- Neliesk manęs daugiau!

- Ką noriu - tą ir darau. - sumurmėjo ir priglaudė savo lūpas prie mano kaklo. Atsisėdau lovoje ir trenkiau Harry antausį. - Už ką???

- Ką noriu - tą ir darau. - pašaipiai parodijavau garbanių. Jis sukikeno. - Nejuokinga.

- Man juokinga.

- Tada nesijuok.

- Ką noriu - tą ir darau.

- Nevykęs pasakymas. - sumurmėjau padėjus galvą ant pagalvės.

- Kodėl?

- Juk tu negali sisioti viduryje gatvės, nesvarbu, ar nori tu to, ar ne.

- Galima, tik tai draudžia įstatymai. - garasiai juokdamasis išstenėjo.

- Man liepia tyliai, o pats kaip elgiasi. - pavarčiau akis. Jaučiau kaip jis nusišypsojo.

Jo rankos apsikabino mano liemenį ir prisitraukė arčiau. Bandžiau patraukti jas, bet... jis prisiklijavo. Nesveikas.

- Paleisk mane.

- Aš noriu vėl būti su tavim. - sumurmėjo. Per visą kūną nuėjo šurpuliukų banga.

- Norėk. - lengvai tariau. Jis atsiduso.

- Nebevaidink tokios nepasiekiamos. Tai jau erzina...

- O tu galvoji, kad aš lengvai pasiekiama?! - pašnibždom surėkiau. Jis stebina mane...

- Ne, aš ne tai norėjau pasakyti.

- Bet pasakei būtent tai. - sumurmėjau ir nusisukus nuo jo tylėjau.

Trumpa, bet tikiuos gera ;)