Love Is Bullshit (LTU)

2.16.

- Tu greitas. - sumurmėjau vis dar gulėdama lovoje ir Harry pagaliau įėjus į mano kambarį.

- Būčiau ir greičiau, jei ne tavo sesuo. - taip pat sumurmėjo ir priėjęs lovą atsisėdo.

- Ką ji darė?

- Rėkė ant manęs, kad neeičiau, bet kai parodžiau, kad tu paprašiai, ji apsiramino ir liko nieko nesupratus. - atsakė ir šiek tiek šyptelėjo.

- Ačiū. - įsidėjus blyno gabaliuką tyliai padėkojau.

- Dėl ko?

- Kad tu dabar čia. - sukramčius dar vieną stengiaus kuo tyliau tai pasakyti. Aš tokių dalykų nesakau ir tai keista.

- Nėra už ką... - nesupratęs atsakė. Jis žino, kad tokie žodžiai, sakiniai ne mano stilius.

Nejaukioje tyloje valgiau blynus, kol jis tuo tarpu žiūrėjo į savo rankas, batus, mano kambario sieną, esančią prieš jį.

- Kodėl aš čia? - paklausė.

- Gal nori blynų? - atsikosėjus paklausiau. Nesitikėjau, kad jis to paklaus.

- Atsakyk.

- Tai tu man atsakyk.

- Norėčiau... - atsiduso. Pasmeigiau gabalėlį blyno ir ištiesiau su šakute link jo. - Ačiū.

- Nėra už ką.

- Dabar tavo eilė atsakyti.

- Neversk manęs to daryti. - suinkščiau.

- Žinau, kad sunku, bet pabandyk. Su padėkojimu išėjo visai mielai. - sukikeno.

- Ne tau išsiunčiau žinutę. - greitai ir gan aiškiai sumurmėjau.

- Ou... - aiktelėjo. Tikriausiai pagalvojo, kad tai turėjo būti skirta Drake.

- Atleisk.

- Tai aš jau eisiu.

- Iki...

- Viso...

Ir jis išėjo. Taip paprastai. Vos tik užsidarė durys mečiau lėkštę į netoli esantį rašomajį stalą.

- Kokia aš nevykėlė... - tyliai sau sumurmėjau ir rankom užsidengiau veidą. Kodėl negalėjau pasakyti, kad norėjau jį pamatyti? Arba, kad man jo reikėjo?

- Klausau? - nepažiūrėjus kas skambina atsiliepiau.

- Hey, ką tu? - išgirdau linksmą Drake balsą.

- Labas. Nieko, tu?

- Laukiu kol atidarysi duris. - sukikeno. Greitai šokau iš lovos ir pasileidau laiptais žemyn. Telefone girdėjau jo juoką. Vos tik atidariau duris, smarkiai jį apkabinau.

- Ei, viskas gerai? - paklausė suspaudęs mano liemenį ir šiek tiek pakėlęs įnešė į vidų.

- Nelabai.

- Pakalbam? - uždarė duris. Palinksėjau ir griebus jam už rankos tempiau iš kolidoriaus.

- Ką..? - pati savęs paklausiau pamačius svetainėje Liam, Dani ir... Harry...

- Labas. - nusišypsojo Liam ir aš pamojau jo pusėn, bet vis tiek nenuleidau akių nuo Harry, kuris domėjosi žurnalu savo rankose. - Kaip laikaisi?

- Neblogai, ačiū. Kaip tu? - vis dar žiūrėjau, kaip jam puikiai sekasi ignoruoti mano buvima čia.

- Puikiai. Kas šis vaikinas? - paklausė Liam ir Harry sustingo. Tai buvo taip akivaizdu. Bet po sekundės vėl elgėsi normaliai ir pervertė žurnalo puslapį.