7

880 33 0
                                    

Tėvo dešinioji ranką, pagrindinis nusikaltimų boso patarėjas mafijos hierarchijoje. Vilkas turi žiaurumo bei brutalumo reputaciją, jis toks pat galingas kaip ir Dante.
- Turi pasislėpti. Dabar. - pažiūriu į Niko.
- Slepiasi bailiai, gražuole. Nesu bailys.
Baimė užgniaužia krūtinę. Pamirštu kaip kvėpuoti.
- Bijai jo?
Niko suema delnais mano veidą.
- Kalbėk su manimi, gražuole. Ko bijai?
- Bijau, jog Vilkas nuskriaus tave.
- Galiu pasirūpinti savimi. Tau nereikia jaudintis dėl manęs.
Papurtau galvą vengdama Niko akių.
- Jis tave skriaudžia? - rimtai paklausia Niko.
Kvėpavimas pasunkėja.
- Aš čia, gražuole. Niekur neisiu. Gali man pasakyti.
Niko prisitraukia į glėbį. Priglaudžiu galvą prie krūtinės, skruostu jausdama širdies plakimą.
- Nebijau jokio vyro. Apsaugosiu tave. - sušnabžda Niko. - dabar pasakyk man. Kas jis? Ką tau padarė? - priduria.
Giliai įkvėpiu.
- Jis mane gąsdindavo. Visada. Net tada, kai buvau maža mergaitė. Mano tėvas atsiųsdavo jį manęs nubausti už „nepaklusnumą“.
Pajaučiu, kaip Niko įsitempia. Jo pirštai suradę manuosius tvirtai įsikimba.
- Kartais jis.. jis tik mušdavo mane. Bet kartais.. padarydavo kai ką blogesnio. Jis tiek kartų mane skriaudė, jog dabar bijau, kad taip pat gali nuskriausti tave. Nežinau, ką daryčiau, jei dėl manęs tau kažkas nutiktų, Niko.
Niko delnais suema mano veidą prispausdamas lūpas prie kaktos.
- Tau nereikia bijoti, gražuole. Vilkas neturi šansų prieš mane. Ir be to, skirtingai nei jis, turiu dėl ko kovoti.
- Dėl ko?
Mano balsas dūsta nuo nerimo. Niko vėl pabučiuoja kaktą.
- Dėl tavęs. Užmušiu tą vyrą, tavo tėvą, už kiekvieną smūgį, kurį jie kada nors tau suteikė.
Kad ir kaip gera jaustis girdint šiuos žodžius, vis tiek bijau dėl Niko. Ypač dabar.
- Prašau, Niko.
Jo žandikaulio raumuo sutrūkčioja. Niko giliai įkvepia.
- Pasislėpsiu toje spintoje.
Palengvėjus atsikvėpiu.
- Bet jei išgirsiu ką nors, kas sukels mano susirūpinimą, išlysiu. Supratai? - priduria Niko.
- Tik nedaryk nieko kvailo, prašau.
- Apsaugoti tave man nėra kvaila, gražuole.
Niko pasislepia spintoje. Išgirstu sunkius Vilko žingsnius jam lipant laiptais. Širdis dreba girdint kaip jis grėsmingai pabeldžia į duris. Atsikvėpiu. Kad ir kaip būtų, tikiuosi, esu tam pasirengus. Nesulaukęs kol atidarysiu duris Vilkas su trenksmu atidaro jas.
- Dante visą dieną bandė tau prisiskambinti. Kur po velnių buvai, mergyt? - suriaumoja.
Atsitiesiu akis į akį sutikdama Vilko žvilgsnį.
- Mano telefonas išsikrovė. Buvau čia, dirbau.
Vilkas atidengia dantis.
- Rodai savo bosui nepagarbą neatsakydama į jo skambučius?
- Tai niekada nebuvo problema.
- Vis dar rodai charakterį? Net po to, kai tavo tėvas pastatė tave į vietą?
Skruostą peršti prisiminus tėvo smūgį.
- Gana. Sakyk ko tau reikia arba nešdinkis iš čia. Turiu svarbesnių reikalų.
Vilkas sukanda dantis, bet nesiginčija.
- Tavo broliui reikia žmogaus, kuris išmanytų techninius dalykus. Deja, tai reiškia tave. Tavo mažasis hobis čia baigtas.
Atrodo, lyg kažkas būtų smoges į pilvą.
- Grįši namo ir padėsi Dantei, kol Donas Kordano nepasakys kitaip.  Supratai?
- Jei Dantei reikia pagalbos, tegul pats jos paprašo.
- Dante turi pasirūpinti svarbesniais reikalais.
- Tai tau tinka būti jo pastumdėliu?
Vilkas pasišiaušia. Žengia žingsnį arčiau, pirštu perbraukdamas ant  skruosto esantį randą. Užplūsta žiaurus prisiminimai. Kai buvau jaunesnė, kartą taip stipriai smogė, jog liko randas. Patraukiu jo ranką.
- Eik velniop.
Vilkas išsišiepia, žiaurumas spindi akyse, mirkteli man.
- Galbūt kita karta.
Po sekundės iš spintos pasigirsta garsus dundesys.. Niko!
Vilko žvilgsnis nukrypsta į spintos duris.
- Kas čia dabar? - susiraukia jis.
Vilkas ima eiti prie spintos. Nuryju gerklėje susidariusį gumulą. Jei jis atidarys spintą, suras Niko nepasiruošusi. Ir jį nužudys - ar bent jau pamėgins.
Sugniaužiu kumščius sulėtindama kvėpavimą. Žengiu link Vilko.
- Ei! Kur manaisi einantis?
Vilkas sustoja, atsisuka iš nuostabos išpūsdamas akis.
- Ant ko manaisi šaukianti?
- Žinau ant ko. Tu, šykštus, siaubingas šūdo gabale. Manai, jog gali taip paprastai man nurodinėti? Na, negali.
Akimirką Vilkas atrodo šokiruotas. Sugriebia mane už riešo, prisitraukdamas.
- Kas per velnias?! Baik! - imu muistytis.
Jis pažiūri į mane.
- Keliausi su manim.
- Taip. Bet ne dėl tavęs, o todėl, jog pati to noriu.
.. ir todėl, jog negaliu rizikuoti išduoti Niko.
- Niekada tavęs tokios nemačiau,  turiu pasakyti, man tai nepatinka.
Surėkiu, kai Vilkas man priešinantis ima tempti link kabineto durų. Su trenksmu atsiveria spintos durys.  Neryškus judesys ir Niko jau laiko Vilką prirėmęs prie sienos.
- Niko!
Jis vieną ranką suema Vilko gerklę, kitoje - ginklas nukreiptas į Revą.
- Nuleisk ginklą, nes kitaip sulaužysiu jam kaklą. - suurzgia Niko Revui.
Visiškai netikėtai tarpduryje pasirodo Lukas ir Džo, abu su ginklais rankose. Suvokęs, jog jėgos nelygios, Revas pasiduoda nuleisdamas ginklą. Luka priėjęs užlaužia Revo rankas jam už nugaros.
- Drįsti liesti savo boso dukterį? - paklausia Niko atsisukdamas į Vilką.
Vilkas žiauriai nusikvatoja, nepaisydamas Niko pirštų smaugiančių gerklę.
- Ji tik kekše. Spėju, tinkat vienas kitam. Kekšė ir Toskanų bienkartas.
- Kaip drįsti taip kalbėti su manimi?! - įsiterpiu.
- Nekalbėjau su tavimi, kekše. Kalbėjau apie tave. Jauti skirtumą?  
Niko vienu greitu smūgiu vožia Vilkui. Vilkas susmunka ant grindų, iš burnos pasipila kraujas ir keli išmušti dantis.
- Džo. - ištaria Niko pilnu įtūžio balsu.
- Taip, bose?
- Išvęsk ją iš čia.
Jis aiškiai kalba apie mane.
- Palauk sekundę. Negali kalbėti apie mane, tarsi manęs čia nebūtų.
- Čia tau nesaugu, gražuole. Eik.
Puiku. Dabar jis manęs net nesiklauso.
- Nesiruošiu palikti savo kabineto nerakinto, Niko.
Vilkas pro sukąstus dantis skaudžiai sudejuoja. Jo kvėpavimas sunkus.
- Ypač ne tada, jei čia ketini nužudyti jį.. - priduriu.
- Pasitikėk manimi. Prašau.
- Atleisk, Niko. Bet negaliu.
Niko piktai surėkia trenkdamas kumščiu į sieną. Krūpteliu. Lukas ir Džo vis dar ginklais nusitaike į Revą.
- Kas toliau, bose? - paklausia Džo.
Pažiūrint į mane Niko žandikaulis sutrūkčioja. Abu jo vyrai atrodo pasimetę. Suprantu, jog vis labiau darau didelę klaidą. Niko turi gelbėti įvaizdį savo vyrų akivaizdoje.
- Ar gali kažkas kitas ateiti ir užrakinti kabinetą? Galbūt bendradarbis? - paklausia manęs Džo.
Su dideliu palengvėjimu suprantu, jog jis gelbėja situacija.
- Taip, gali mano draugė Džiule.
- Puiku. Dabar eik. - ištaria Niko.
- Būk atsargus, Niko. Prašau.
- Padarysiu tai, ką reikia padaryt.
Leidžiuosi išvedama Džo iš kabineto, bandydama ignoruoti Vilko skausmingas dejones.
Išeinam į laiptinę, nugarą atsiremiu į sieną. Adrenalinas vis dar pumpuoja kūnu.
- Ačiū.
Pakeliu akis į Džo, dėkingai jam nusišypsodama. Jis atmestinai mosteli ranka.
- Tai niekis. Suprantu mafijos politiką.
- Ne tai. Norėjau pasakyti, jog parodei man tam tikrą pagarbą.
- Ak, taip. Tikiuosi, negalvojate klaidingai apie poną Toskano. Jis geras vyras.Galbūt ne visada pasako ką nors tinkamo. Bet žinau, jog tik nori, kad jo moteris būtų saugi.
- Nesu jo moteris.
- Atsižvelgiant į man įsakytus nurodymus apsaugoti jus bet kokia kaina, manau, jog esate, panele Kordano.
Kelionėje namo tyliai apgalvoju Džo žodžius bei nakties įvykius.

Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA) Tempat cerita menjadi hidup. Temukan sekarang