Mokytojo Numylėtinė

Vėl Kartu

*Aga prabudo liepos šešioliktąją, dvyliktą valandą dienos. Pasikėlusi pamatė Elžbietą naršančia telefone. Ji pastebėjo, kad Aga atvėrė akis*

-Labas rytas, miegančioji gražuole.

*Aga nuo šitų žodžių išraudonavo ir įsmigo į pagalvę. Elžbieta pradėjo juoktis*

-Ir tau labas rytas...

*Susigėdijusi Aga pramurmėjo į pagalvę*

-Nagi kelkis einam valgyti.

*Aga prisiminusi, kad šiandien Dong-Yul gimtadienis dar labiau įspaudė veidą į pagalvę
*
-Ahhhhhh.... kaip viskas užkniso!

*Elžbieta atsisėdusi stebėjo kaip Aga rėkia*

-Kas tau čia? Ko tokia ne nuotakoj?

*Aga atsisuko į Elžbietą*

-Aš pasiilgau.
-Ką? Ko?!

*Aga vėl įsmigo į pagalvę. O Elžbieta nesulaukusi Agos atsakymo pradėjo ją kratyti*

-Nagi pasakyk tu man! Kas pas tave darosi?! Tie įkandimai ir randai per kūno kultūros pamoką! Dar tu visad išraudonavus būni! Kas yra? Susiradai vaikiną ir man nieko nepasakei?! AGA!
-Atstok tu nuo manęs!
-Ne vaikeli žinok neatstosiu! Sakyk greitai!
-Nenoriu aš tau nieko sakyti, tu iš manęs žvengti pradėsi ir supyksi kai nežinia kas.

~Nejaugi ji tikrai susitikinėja su chemijos mokytoju~

*Elžbietos veidas rodė pasišlykštėjimą ir nuostabą*

~Ne to negali būti... kaip ji... su juo... KAS PER ŠŪDAS?!~

*Elžbieta atstojo nuo Agos, ji atsisuko į Elžbietą ir pamatė jos veidą*

-Dieve, Elžbieta, kas su tavo veidu?
-Nieko tokio, tiesiog nusivyliau šituo gyvenimu.
-Kaip suprasti?
-Ai aš jau supratau su kuo tu ir aš negaliu patikėti, kad tu, tokia puiki mergina, su tuo smirdalu.

*Atrodė, kad Elžbieta tuoj apsiverks. Aga nežinojo ką daryti tad atsisėdo ir bandė nuraminti Elžbietą*

-Elžbieta viskas gerai. Apie ką tu taip pagalvojai? Jeigu apie Arną tai tikrai ne pati girdėjai kaip aš su juo šnekėjau.
-Ne apie jį. Tau juk patinka vyresni taip?

*Agos veidas tą sekundę paskendo baimėje*

-Ne-e.. ką tu-u...
-Aga aš viską žinau. Tu juk miegi su chemijos mokytoju?

*Tada Aga suprato, kad jau tai slėpti neišeis. Iš gėdos jausmo ji tiesiog nulenkė galvą*

-Aš nieko prieš tai neturiu..., bet klausyk jis ne pats geriausias žmogus ir tuo labiau tau...

*Aga neturėjo ką pasakyti tad tiesiog žnaibė savo rankas ir įdėmiai klausėsi*

-Jis ne toks geras yra, kaip gali pasirodyti... aš neišsivaizduoju kaip toli jūsų santykiai yra nuėję, bet galiu pasakyti tik vieną. Aga prašau bėk nuo jo. Jis pilnas dar to šlamšto.
-Nekalbėk taip...
-Aga?
-Sakau nekalbėk taip apie jį!
-Aga.. nusiramink viskas gerai.
-Aš negaliu. Taip aš su juo miegu. Taip aš jį myliu. Aš nenoriu girdėti tokių žodžių apie jį.
-Aga, prašau paklausyk manęs.
-Aš nenoriu!

*Prieš Agos akis prabėgo visi tie malonūs momentai su Dong-Yul, kad ir jis žudė žmones ir bandė įskaudinti ją, bet buvo kur kas daugiau teigiamų ir mielų momentų. Kad ir Aga išėjo užtrenkusi duris ji iki šiol jautė didžiulius jausmus Dong-Yul. Ji negalėjo pamiršti jo rankų, jo balso, jo didžiulio kūno prie kurio ji jautėsi saugi ir pilnai pasitikėjo Dong-Yul. Iš Agos akių išriedėjo ašaros *