- Pssss....
Pašoku. Ko gero buvau trumpam užsnūdus.
- Ko?! - tyliai rikteliu, nors veikiau sušnabždu. Dar nesu pilnai atsibudus todėl smegenys sunkiai viską priima.
- Jau laikas, - vėl šnabždesys man padeda, bet vis dar nesusigaudau.
- Kam laikas? Miegui? - sarkastiškai paklausiu rodydama, kad nesuprantu.
- Laikas misijai ,,Geltonas tortas".
Pirmoji mintis šovusi į galvą buvo jog važiuosiu pirkti geltono torto, tačiau jau po akimirkos išsibudinau. Ir su siabu suvokiau ką ištikrųjų tai reiškia.
Skubiai žvilgtelėjau į laikrodį. 23:55. Galbūt dar spėsiu.
Tyliai praveriu savo kambario duris ir apsidžiaugiu kitas radus jau atidarytas. Žvilgteliu į vidų. Kadangi tamsu matau tik dvigulės lovos siluetą.
Patikrinu ar pasiėmiau savo pagrindinius ginklus: nedidelę užrašų knygutę, veikiantį tušinuką ir kišeninį peiliuką (jei netyčia prireiktų).
Giliai įkvėpiu. ,,Viskas pavyks" - raminu save.
Pasistiebusi ant pirštų galiukų pritipenu prie lovos galo. Matau du gulinčius (ir tikiuosi miegančius) žmones, panašius į kalniukus po paklode, skirtingose pusėse.
Iš kairės pusės kalnelio sklinda tylus knarkimas todėl automatiškai pasisuku į kitą pusę.
Dabartinis mano tikslas - kalnelis dešinėje pusėje. Prie jo ir prisiartinu. Prieinu grėsmingai arti.
Dar kartą pasitikrinu laikrodį. 00:00. Jau laikas.
Atsargiai pasilenkiu, staigiai atkloju kaldrą ir tiesiai į ausį sušunku:
- Su gimtadieniu, mama!
