Išsiilgusiu žvilgsniu apvedžiau kambarį. Aplinka neypatinga, tačiau čia mano namai. Čia užaugau, čia augo, keitėsi, pildėsi mano svajonės. Šią aplinką pažįstu kaip savo penkis rankos pirštus.
Apie patį kambarį daug nepasakysi. Patalpa ištiesų net nėra tamsi.
Aplinkui keturios baltos sienos su įmaišyta gelsva spalva. Ir penkta šiek tiek žalsva. Šioje sienoje dvi durys. Abi labai skirtingos ir tuo pačiu panašios. Vienos dešinėje tarsi svetingai kviečiančios pradaryti, o kitos kairėje tarsi rūsčiai perspėjančios jų neliesti. Patį pirmą kartą būtent pastarasias ir pasirinkau. Tuo momentu svetingumas atrodė didesnis priešas nei grėsmė.
Taip pat yra du stoglangiai. Ant abiejų kabo po vilčių (kitų dar vadinama sapnų, nors tai neteisingas pavadinimas) gaudyklę. Kai buvau maža maža man jos labai patiko.
Dabar vidury kambario taip pat pastatytas stalas su dviem kėdėmis iš abiejų pusių. Ant stalo krūva popierių, o į juos kažką pasilenkęs rašo mano senas draugas.
Tyliai nueinu atsisėdu ant laisvos kėdės priešais jį.
- Tavo vardas? - linksmai nusišypso Tomas klausdamas klausimo kurį tokiomis pačiomis aplinkybėmis girdėjau jau devynis kartus. Nežymiai susiraukiu.
- Tu tai žinai, - ir vis dėl to turiu atsakyti, - Adrijana. Mano vardas Adrijana.
Tomas perdėtai nustebęs išpučia akis.
- Ak, tai čia tu Ari. Visai neatpažinau, - tuomet tarsi norėdamas pasidalinti paslaptį pasilenkia arčiau, - Ar tik ne tu čia vakar pridariai tiek bėdų.
Dramatiškai atsidūsta, tačiau matau, kad vos sulaiko juoką. Pavartau akis.
- Na eime prie reikalo, - paraginu nepakęsdama jo juokelių.
- Taip, žinoma. Kokia mūsų citata?
- Viltis negeležinė, - šiuos žodžius dažnai naudojau čia dirbdama.
- Mūsų priešų citata? - Tomas nedelsdamas uždavė kitą klausimą.
Nors man visada atrodė per stipru juos vadinti mūsų priešais, veikiau sakyčiau jie dirba savo darbą mes savo ir nežinia, kurie esame žiauresni. Tačiau tą citatą esu girdėjusi tūkstančius, jei nedaugiau, kartų.
- Viltis miršta paskutinė, - vis dėl to šiuos žodžius tardama nejaučiau pasišlykštėjimo ar malonumo. Nejaučiau nieko.
- Na gerai sakykim, kad teorinė apklausa praėjo sklandžiai, o dabar pažiūrėkim ar neaptingai, - laimingai šypsojosi tarsi klausdamas ar išdrįsiu paprieštarauti. Tarsi kaip įrodymo jam nepakako vakarykštės dienos.
Tačiau paklusniai linktelėjau. Prieštarauti beprasmiška, o jis mane pažįsta kaip nuluptą. Be to ir pati norėčiau iš bandyti šį sielonešį.
Sekiau paskui jį žiūrėdama į jo nugarą. Iš tiesų jam visai pasisekė gauti gražų sielonešį, nors ir aš pati savuoju nesu labai nusivylusi.
Jo sielonešis turi šviesius, trumpus garbanotus plaukus ir, net nematydama žinau jog taip pat ir, mėlynas akis. Jis man tarsi aštuoniolikmetis mano brolis. Ir vidumi ir išore.
Sakydama, kad savo sielonešiu negaliu būti nusivylusi turėjau omeny, kad pagal išvaizdą esu dvylikametė mergaitė, nors tiesą pasakius metų neskaičiuoju tad tai gali būti tiesa.
Man patinka tai, kad esu smulki ir maža, daugumoje užduočių tai turėtų labai padėti.
Turiu šviesiai rudus garbanotus plaukus, melsvai pilkas akis. Tik tiek ir tegaliu pasakyti, nes tik tiek buvo parašyta dokumentuose, kuriuos gavau kartu su sieloneše.
Kol buvau paskendusi mintyse spėjome praeiti pro tamsiąsias duris, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė nenaudojamos.
Už jų dar vienas dabar tamsus kambarys, kuriame kaip kokiame muziejuje eksponatai, sudėti kankinimo įrankiai.
Tačiau esu tikra, kad jų niekas nenaudojo. Tai buvo tik dar vienas išbandymas naujokams. Kurį kažkada turėjau praeiti ir aš.
Ėjome tyloje. Ir aš tuo džiaugiausi kadangi nors paprastai man patinka paplepėti šiuo metu labiau buvau linkusi patylėti.
Iš ,,kankinimų" kambario vedė keistokos apvalios durys už kurių trys išsišakojimai.
Iš tiesų tai tebuvo vizija ir ten buvo tik du koridoriai ir tik kai kurie matė tris ar vieną. Nors čia dirbu jau senokai taip ir nesužinojau nuo ko tai priklauso.
Vienas tesėsi iki virtuvės, o kitas kuriuo pasukome iki sporto salės ir apžvalgos aikštelės ant stogo.
Taigi iš kart pasukus dešiniu koridoriumi priėjome sporto salę, o gal labiau turėčiau sakyti sales. Koridoriuje matėsi daugybė durų už kurių slėpėsi įvairūs treniruokliai.
Beinant iki vienų iš uždarytų durų sukirbėjo nerimas. Jau seniai supratau, kad nuojauta neklysta, tačiau šykart nespėjau. Pirmiausia pajutau karštį ir paskui išgirdau garsą. Sprogimas. Bančiau dūmuose įžvelgti Tomą, bet jo nemačiau. Viskas ką norėjau tuometu pasakyti išgaravo iš galvos. Dėl vieno dalyko neabejojau. Kaltininkas pasigailės. Kerštas bus saldus.
