Vieną dieną gyveno...
Seniai seniai gyveno...
Kadaise tolimame kaimelyje gyveno...
Tai neįmanoma. NEĮMANOMA.
Turiu savaitę, vieną savaitėlę, tik septynias dienas iki šios istorijos atidavimo termino. Aš nesugebėsiu jos taip greitai parašyti.
Garsiai atsidusau.
Tokios mintys mane kamuoja jau kelias savaites. Visos istorijos idėjos kurias aš sugalvojau atrodo per silpnos. Net jeigu atsiranda viena, kita idėja kuri man patinka aš vos tik pradėjusi rašyti pradžią viską išbraukiu.
Susimąsčiusi pažvelgiu pro langą. Iš lėto dingsta paskutiniai saulės spinduliai. Jau atėjo naktis.
Galbūt rytojus bus geresnis.
Per daug pavargusi, kad toliau rašyčiau nueinu į vonios kambarį. Praėjusi pro duris iškart žvilgteliu į veidrodį. Jame matau neaukštą merginą turinčią šviesius plaukus, kurie plaikstosi aplink nerimo apniauktą veidą.
Bet ne tai patraukia mano dėmesį. Ant savo skruosto pamatau nukritusią blakstieną.
Vieną kartą būdama maža susižeidžiau. Siaubingai skaudėjo. Tėtis norėdamas nuraminti ir prablaškyti mane tarė:
- Spėk ant kurio tavo skruosto prisikabinusi blakstiena?
Bedžiau pirštu į dešinį.
- Teisingai. Nuimk ją ir sugalvojusi norą nupūsk.
Padariusi taip kaip tėtis sakė nurimau.
- Tai lyg sukčiavimas, - tyliai sumurmu sau. Neatrodo garbinga naudotis veidrodžiu spėjant ant kurio skruosto ji nukritusi, tačiau man to labai reikia ir aš numojau ranka, kad pažeidžiu taisykles.
Nuėmusi blakstieną pradėjau galvoti norą. Pagaliau jį sugalvojusi užsimerkiau ir nupūčiau blakstieną nuo savo piršto galiuko.
Šią naktį atsigulusi tikėjausi, kad rytojus bus šviesesnis. Galbūt pernelyg smarkiai tuo tikėjau, nes kita diena man pasirodė per ryški.
Kodėl?
Nes mano noras išsipildė. Deja, ne taip kaip norėjau.
