Trick AND Candy.
1 Dalis.
Stebėjau už lango vis besikeičiančius vaizdus, kas kiek laiko nubraukdama ištryškusią ašarą, norėdama nuslėpti jas nuo savo tėvų tyliai sėdinčių priekinėse sėdynėse. Važiuojame jau septynias valandas sustodami tik degalinėse užkąsti. Norėjau prasmegti automobilio sėdyne, kai juodas šeimyninis tėvo automobilis įsuko į tuščią stovėjimo aikštelę, pravažiuodamas pro geležinius vartus su didelėmis kolonomis iš plytų. Pastatas buvo milžiniškas ir veikiau priminė dvarą ar psichiatrinę ligoninę, nei internatinę mokyklą. Mano dėmesį iš kart patraukė didelis parkas mokyklos teritorijoje, jis privertė mane pasijusti šiek tiek geriau.
Giliai įkvėpusi nusivaliau šlapius skruostus žinodama, jog dabar jie bus įraudę, bet giliai širdyje mano tėvai tia pastebės ir leis vykti su jais namo. Ant galvos užsitraukiau juodo mesgztinio su ant priekio išraižytu baltu kryžiu, gobtuvą ir giliai įkvėpusi išlipau iš mašinos. Sudrebėjau nuo netikėtai šalto vėjo ėmusio taršyti mano tobulai sugarbanotus plaukus. Pakėliau akis į internatą ir gailiai atsidusau. Čia bus naujieji mano namai.
Pastatas buvo senas, jo sienomis lipo žali vyjiokliai , langai buvo dideli ir uždengti vienodomis rausvomis žaliuzėmis. Norint nueiti prie dvivėrių mokykos durų turėjai praeiti didelį žolės plotą ir jos pakraščiais esančius suolelius, be to reikėjo užlipti gan aukštais prieangio laiptais su terasa, kurioje puikavosi dar vienas suolelis.
Mama ir tėtis taip pat išlipo iš automobilio. Mama man plačiai nusišypsojo ir trumpai apkabinusi paglostė man plaukus.
„Matai? Čia ne taip ir blogai. Tai moderniausia internatinė mokykla visoje Amerikoje. Tau čia patiks.“ Sumurmėjo mama man į plaukus, giliai įkvėpdama tarsi norėtų išsaugoti mano kvapą savyje. „Tai dėl tavęs, Octavia.“
„Žinau.“ Pareiškiau atsitraukdama ir iš visų jėgu stengdamasi nepravirkti. Tėtis mane taip pat suspaudė glėbyje ir spustelėjo petį.
„Eime, padėsiu nunešti tavo daigtus.“ Pasakė tėtis ištraukdamas iš mašinos juodą lagaminą ir beveik tokio pat dydžio kelioninę rankinę. Kovojau su mintimi parklupti ant kelių ir maldauti grįžti, bet nuvijusi tokią mintį šalin lėtai nužingsniavau link įėjimo. Mokykloje tvyravo keista ramybė ir tyla.Užlipus laiptai link durų pravėriau jas ir įžengiau į erdvę patalpą. Tai buvo išties moderni mokykla. Tiesiai prieš duris stovėjo platūs laptai kylantis į tris aukštus. Šalia laiptų prie stalo sėdėjo, o gal miegojo, sena moteriškė, kuri mums įėjus pakėlė galvą ir nusišypsojusi atsistojo.
„Ak, jūs tikriausiai ponas ir ponia Rinaldi.“ Paspaudė ranką abiems mano tėvas moteriškė ir atsigręžė į mane. „O jūs tikriausiai Octavia Rinaldi?“
Linktelėjau galva ir paspaudžoiau jos šaltą ir susiraukšlėjusią ranką.
„Mes tiesiog norėjome įsitikinti, kad... čia viskas bus taip kaip ir tikėjomės.“ Mikčiodama pasakė mano mama. Jos akys nerimastingai šaudė aplinl. „Neprieštarautumėt pasišnekėti šiek tiek nuošalyje?“ Paklausė mano mama.
Sena moteris mostelėjo ranka į šviesias kremo spalvos dvivėres duris ir paskui mano tėvus nusekė į patalpą ir uždarė duris. Giliai įkvėpusi paislenkiau prie savo lagamino ir iš šoninės kišenės ištraukiau telefoną. Pakėliau jį prieš save tikėdamasi, kad čia bus mobilusis ryšys, deja.
„Gali nesistegti.“ Krūptelėjau nuo švelnaus balso. Pakėlusi akis išvydau laiptais lipančią šviesiąplaukę merginą. Jos draugiškose akyse švietė pasitikėjimas savimi ir draugiškumas, o raudonai padažytose lūpose žaidė maloni šypsenėlė. „Ryšys yra tik viršutiniuose aukštuose, miegamuosuose.“
„Džiaugiuosi, kad jis išvis yra.“ Pasakiau taip pat šyptelėdama. Nepanorau nuleisti gobtuvo sau nuo galvos, su juo jaučiausi saugesnė.
„Mes taip pat.“Sukikeno mergina plačiai nusišypsodama. Ji nulipusi laiptais ištiesė žieduotą ranką man. „Aš Ana, mokausi čia jau dvejus metus.“
„Octavia.“ Pasakiau visai be entuziazmo kuriuo spindėjo Ana. Niekada nesidžiaugiau naujų draugysčių pradžia. Abi atsisukome į iš kambario išeinančius mano tėvus ir sena moteriške.
„Ak, Ana tu jau čia, puiku.“ Nusišypsojo senutė nuoširdžia šypsena. Ji jautė simpatiją Anai ir tai atsispindėjo jos akyse. „Ši mergina yra mokyklos mokinių prezidentė ir atstovė, be to dirba papildomai darbą aprodydamą mokyklą naujokams kada tik prireikia.“ Paaiškino mano tėvams. „Ana, būk gera nuvesk panele Rinaldi į jos kambarį, paduok jos tvarkaraštį, aprodyk mokyklą ir supažindink su taisyklėmis.“
„Gerai, ponią Jackson.“ Linktelėjo Ana. „Tikriausiai norėtum atsisveikinti su savo tėvais, viršun jiems lipti negalima.“
Lėtai atsisukau į savo tėvus, kurie mindžikuodami stovėjo prie mokyklos durų. Nurijau ašaras ir priėjusi dar kartą apkabinau savo tėvus. Daugiau nieko nesakiusi, kad nepravirkčiau, apsisukau pakėliau savo lagaminus ir ėmiau lipti laiptais viršun. Už nugaros girdėjau atsidarančias duris ir plūstelintį skersvėji, netrukus durys užsidarė.
„Nesijaudink, tau čia patiks.“ Ana uždėjo savo šiltą žieduotą ranką man ant peties ir spustelėjo. „Čia visai šaunu, tik maistas galėtų būti geresnis, bet trečiadieniais ir ketvirtadieniais duoda lazaniją ir picą, tai geriausios dienos savaitėje.“ Ana buvo tikra plepė. Iki savo naujojo kambario durų ji spėjo man papasakoti apie kiekvienos dienos valgiaraštį ir nupasakoti kaip rasti jos kambarį. Taip pat supažindino su mokyklos taisyklėmis, kurios buvo lygiai tokios pat kaip ir kiekvienoje mokykloje. „Tau pasisekė tavo kambarys su balkonu, šiame aukšte jį turi tik du kambariai.“
Kaip ir tikėjausi mokyklą buvo milžinišką. Ji turėjo didelį stadioną žaisti futbolui, atskirą priestatą bibliotekai, valgyklai ir pamokų kabinetams. Netoli mokyklos buvo miestelis į kurį mokiniai išleidžiami kartą į menesį apsipirkti. Taip pat netoliese yra nedidelis ežeras, ant kurio žiemą slidinėjama.
Labiausiai mane gasdino mintis, kad visi sužinos priežastį dėl kurios čia patekau ir šitas vieta taps dar blogesne, nei vieta iš kurios pabėgau....
