sweven

12

Praėjo savaitė. Su kiekviena diena vis labiau domėjausi kas esu ir tyrinėjau savąsias šaknis. Ezra man padėjo. Kuo toliau tuo labiau džiaugiausi, jog pasakiau jam tai ką norėjau jau senai kam pasakyt, nors ir nesitikėjau, jog viskas pasisuks ta linkme.

Sedėjau bibliotekoje ir ruošiaus pirmojo kurso egzaminams. Staiga prieš mano akis bumbtelėjo popierinis maišelis. Pakėliau akis į viršų, jog pamatyčiau Ezra. Jis mane aplankydavo vis daugiau ir daugiau. Šyptėlėjau jam. Tikriausiai jam prieš akis elgiausi taip tarsi mes būtumėme draugai, tačiau viduje tiesiog stengiausi neparodyti ką jaučiu.
-Labas ir tau,- tariau.
-Sveika, pagalvojau, kad gal išalkai,- jis atsisėdo priešais mane ir parodė su ranką į maišelį. -Atnešiau kakavos ir kelias spurgas.
-Mmm, koks tu rūpestingas,- tariau, apžiūrinėdama maišelio turinį.
-Kaip sekas?- tarė jis. Aš pažvelgiau į jį. Jis parodė į mano knygas.
-Um, galėtų būti ir geriau. Negaliu susikaupti. Perdaug minčių galvoje.
-Pavyzdžiui?
-Aš niekaip negaliu paleist klausimo, kodėl esu čia. Tai, kad Prosenelis išsiuntė mane čia? Gal jis turėjo mintį, kad esu įpatinga? - postringavau, užsigerdama kakava.
-Manai jis tavim pasinaudojo?
-Jis visais, visą gyvenimą naudojosi, tai kodėl ne.
-Na, iš tiesų nenustebčiau, žinant ką jis buvo padaręs tau,-jo balsas nužemėjo.

-Artėja dieną, kai susitiksim su šeimomis. Ar tavo bus?-paklausiau jo.

-Aš neturiu šeimos.

Ouch.

-Atsiprašau, nežinojau..

-Neturi dėl nieko atsiprašinėti,-tarė jis.-Gal tau padėti?

Jis parodė į mano knygas. Aš linktelėjau.

-Okey.

Visą vakarą praleidome bibliotekoje. Kitą dieną gavau skambutį iš savo šeimos. Buvo keista, mat nuo to karto kai atvykau čia, niekas iš šeimos manim ir nesidomėjo. Nors ir pati, pagalvojus, net nepastebėjau to, mat buvau tokia užsiėmusi.

-Labas,- išgirdau mamos balsą, telefone.

-Laba,- pasijautau labai nepatogiai, tarsi kalbėčiau ne su savo mama, o su nepažįstamu žmogumi.

-Kaip sekasi? Patinka tau ten?

-Taip. Turiu draugų, gerų mokytojų. O tau?

-Man gerai.

Įsitvyrojo tyla.

-Um,- nutraukiau aš tyla.- Kaip kiti?

-Irgi gerai laikosi,- tarė ji.-Kita savaitę atvažiuosim aplankyti,- ji tarė, linksmai.

Truputėlį apstulbau.

-Ar prosenelis irgi bus?

-Maksas, galbūt ir bus.Nežinia, tačiau sakė, jog labai norėtų.

-Neabejoju,- ištariau šaltai. Jei jis kažką žino apie mane ir kas aš esu, galbūt visgi, vis tai ir buvo jo planas - išsiųsti mane į mokyklą, jog treniruočiaus, o vėliau jis iš to pasipelnys kaip nors. Juk jis manęs nemėgo, tai kaipgi jis mane taip nekantrauja pamatyti?

-Ak, nebūk tokia. Galbūt jis tavęs ir nemėgo, tačiau dabar labai myli.

-Kaip myli? Kas pasikeitė? Kodėl? Mam, jis tik visais naudojas..

-Gana,- ji šaltai ištarė.- Neketinu ir toliau klausytis šitų nesąmonių. Tik norėjau pranešti, jog kitą savaitę atvažiuosim.

-Ok. Viena diena suprasi tai,- ištariau ir padėjau ragelį.

Nenorėjau tampyt nei nervų, nei gaišti laiką, jai aiškindama.

Tuo labiau nesitikėjau, kas manęs laukė per susitikimą ir nežinojau ko tikėtis.

Apie visą pokalbį papasakojau Stelai.
-Manai, tavo prosenelis kažką rezga?
-O kodėl jis taip, iš oro, atvažiuot labai nori?
-Hm. Tu teisi, kažkas čia negerai. Speju ir viena su juo nenori likti, labai jau.
-Ne, labai noriu būti su žmogumi, kuris man nepatinka, vienam kambary,- pavarčiau akis.
Stela pakrizeno.
-Nieko, aš tavęs vienos nepaliksiu,-ji pamerkė akį man. -Sugalvosiu ką nors.
-Žinoma,- šyptelėjau. Žinojau, jog mano senelis su tokiu teperamentu, vistiek gaus proga su manim likt vienas, kambaryje.