Paslaptys

Antras skyrius.

  Luka įėjus į virtuvę, pasidarė sau kelis sumuštinius, kramtydama sumuštinį, ėjo į savo kambarį. Ji apsivilko švarką ir įsikišo ženklelį į vidinę kišenę, nes savo kredencialų negalėjo rodyti. Ji patikrino ar jos seifas yra užrakintas, roletai buvo nuleisti, ji užrakino pagrindines duris ir išvarė į agentūrą.

  Kai tik ji ten atvažiavo, greitai nužingsniavo į savo bosės kabinetą, su mažu pasibarškinimu, atidaro duris ir prisėdai priešais ją.

 -Labas rytas, ponia.

 -Labas rytas, Luka. Žinau, kad praėjusią naktį peržiūrėjome protokolą, be tu puikiai žinai, kad man reikia tai paaiškinti dar kartą,- ji pasakė.

 -Taip, ponia,- Luka linktelėjo galvą.

 -Gerai, tada,- ji pasilenkė į priekį. -Tu turi apsaugoti Tautvydą Jankauską, bet kokią kaina. Neleisk niekam matyti tavo kredencialų ar sužinoti apie tavo bylą, nebent dėl Tautvydo saugumo. Jis šiuo metu yra tavo svarbiausias prioritetas prieš viską. Supratai?

 -Taip ponia.

 -Puiku,- ji atsilošė ant kėdės. -Sėkmės, Agentė!

  Luka atsistojo nuo kėdės ir išėjo iš kabineto.

~♡︎~

  Luka įėjo į ShikAI pakelta galva, kai ji pasakė sekretorei, kad pakeis ankstesnį apsaugininką, ji palidėjo ją iki direktoriaus kabineto. Ji pabarškino ir atidarė duris, atsiliepus direktoriui "užeiti", tada uždarė duris, kai Luka įėjo.

  Ji nusilenkė vyrui už didelio stalo ir priėjo į priekį.

 -Jūs turbūt esate panelė Rimkutė?

 -Taip, pone. Malonu čia būti,- atsakė Luka.

 -Malonu, kad jūs čia. Aš esu Linas Petrauskas,- jis nusišypso. -Norėčiau greitai išsprėsti jūsų, kaip tokios prestižinės AI įmonės apsaugos, pareigas. Jūs stebėsite programavimo skyrių, įsitikindama, kad niekas nesielgia įtartinai, kūno kalbos atžvilgiu, jūs turėsite įsitikinti, jog programuotojai nėra atsilikę nuo darbų. Mes rimtai žiūrime į savo verslą, panelė Rimkutė ir tikiuosi, kad suprantate mūsų protokolą.

 -Aš viską suprantu, pone.

 -Tada, labai gerai,- jis apėjo aplink savo stalą. -Aš palydėsiu jus iki programavimo skyriaus ir jūs galėsite pradėt iškarto.

  Luka linktelėjo savo galvą ir ėjo paskui jį. Pastatas buvo labai prašmatnus ir modernus; marmurinės grindys, aukštos lubos, brangios dekoracijos, keli šviestuvai tam tikrose vietose, pirštų antspaudų plokštės, skirtos patekti į konkrečias patalpas ir dar daugiau.

  Jie abu priėjo prie stumdomų stiklinių durų ir jis sparčiai jas atidarė. Visi pažvelgė į juos ir Luka linktelėjo savo galvą, lyg pasisveikintu.

 -Čia yra Luka, ji yra jūsų naujoji apsaugininkė šiam skyriui. Elkitės su ja mandagiai.

  Ponas Petrauskas linktelėjo Lukai galvą, kaip atsisveikinimas ir išėjo iš patalpos, ji tada atsisuko pažvelgti į kitus. Šalia kampo, ji pastebėjo vaikiną su tamsiais plaukais, atsilošęs sėdėjo ant kėdės, lyg mąstytu apie kažką. Ji pradėjo eiti link jo, stebėdama visų kompiuterius, bet labiau stebėjo Tautvydą. Kai ji priartėjo, jis pažvelgė į ją ir užmezgė akių kontaktą su ja, Luka rodė rimtą veidą ir greitai pažvelgė į jo kompiuterio ekraną. Jis nebuvo atsilikęs nuo darbo. Kai Luka grįžo ten kur stovėjo, ji atsistojo tvirtai prie sienos ir žvelgė į priekį.

 -Žinai,- vienas iš programuotojų pradėjo šnekinti ją. -Tu neatrodai, kaip apsaugininkė.

 -Negalima spręsti koks yra žmogus pagal jo išvaizdą,- ji parodė jam mažą šypsenėlę. -Tai labai nemandagu.

  Ji pajuto, kaip Tautvydas spoksojo į ją, bet ji tai ignoravo, žvelgdama į priekį. Jei ji užmegs akių kontaktą su juo, jis pagalvos, kad pareiškimas yra nukreiptas į jį, taip ir yra, bet jis to nežino.

 -Manau tu teisi,- vaikinas vėl prašneko. -Aš Arnas beje.

  Po jo prisistatymo, visi kambarį, įskaitant Tautvydą, taip pat prisistatė. 

 -Malonu susipažinti,- Luka visiems nusišypsojo.

~♡︎~

  Pagaliau baigėsi jos diena, ji buvo susiruošus eiti tiesiai namo. Eidama koridoriumi, kažkas prie jos prisijungė.

 -Tu atrodai per jauna būti apsaugininke.

  Luka pažvelgė į Tautvydą. 

 -O tu atrodai per jaunas būti programuotoju, didelėj kompanijoj.

 -Tas tiesa...- jis šyptelėjo jai.

  Jie abu plepėjo, eidami link pagrindinių durų.

 -Geros nakties, Tautvydai,- ji nusišypso jam, išeidama pro duris.

 -Ačiū ir tau...- ji nusišypsojo sau.

  Luka nuėjo iki savo automobilio, įlipo į vidų ir pradėt važiuot namo. Kai tik grįžo į savo butą, paskambino bosei. Ji atsiliepė po antro skambučio signalo.

 -Kaip viskas praėjo?- paklausė bosė

 -Viskas gerai. Jis neatrodo įtartinas.

 -Gerai,- ji atsakė. -Nepamiršk rytoj tau treniruotės.

 -Žinau.

 -Labanaktis, Luka.

 -Labos...- atsiduso ji ir padėjo ragelį.

  Luka įėjo į vonios kambarį. Pripildė vonią šiltu vandeniu, nusirengus, lipo į vonią lėtai atsisėsdama. Ji švelniai prabraukė savo pirštus, per savo tatuiruotę, ant peties iki bicepso. Ji giliai įkvėpė ir panėrė, būdama po vandeniu kiek įmanoma ilgiau, kol jai tikrai prireikė oro.

  Ji išlindo iš po vandeniu, dusdama oro. Ji patraukė savo plaukus nuo veido. Luka pajuto kaip vanduo judėjo aplink jos juosmenį, krūtinė svyruoja aukštyn ir žemyn, širdis greitai plakė. 

  Priminė, kad ji vis dar gyva...

~♡︎~