Namas ant uolų (LT)

3. Nesibaigianti liūtis

Šįkart ji atsikėlė devintą. Dangus ir vėl buvo pilkšvas. Nusileidusi į apačią rado Adelą ir Lorną – Lorna tebegulėjo ant sofos, susiraičiusi po pledu, ir gėrė karštą kavą su pienu, o Adela gamino pusryčius.

- Labas rytas, - pasisveikino, - kaip miegojai?

- Šūdinai, - atsakė Milena, - sapnavau, kad vanduo tiek pakilo, jog užliejo visą namą. Jis sugriuvo.

- Tu ir vėl dramatizuoji, kaip visada, - pasakė Adela.

- Ne aš, o mano sapnai.

- Nori kavos?

- Aha.

Adela padarė pusryčius, o kai Lijana nusileido į žemyn, visos pavalgė. Merginos trumpam pabandė leisti laiką lauke, bet žemė buvo šlapia, laužas nesikūrė, tad grįžo vidun. Po pusvalandžio atėjo Everetas ir ėmėsi tvarkyti elektros. Jam baigus, merginos ir vėl liko vienos.

- Jei bus taip nuobodu, kaip vakar, einu atgal į lovą, - burbėjo Lijana.

- Gal einam vėl pasivaikščioti taku, kaip vakar? – pasiūlė Milena.

Draugės puolė prieštarauti – šlapia, šalta, neturi tinkamų rūbų, gali vėl lyti.

- Nagi, vaikščiosim daugiausiai valandą. Be to, pačios sakėt, kad nėra, ką veikti.

- Jau geriau nieko neveikti, nei eiti į lauką, - atkirto Lijana.

Milena giliai atsiduso. Ji nedrįso vėl atsiversti knygos, nes bijojo, jog pabaigs šią, o tuomet nebeturės, ką skaityti. Bet veikti nebuvo, ko.

- Gerai, žinot ką? Einu viena.

- Jeigu jau taip nori.

- Noriu.

Ji apsirengė. Lietpalčio neturėjo, bet lyg nujausdama buvo įsidėjusi guminius batus. Apsivilko storiausią megztinį, kokį tik turėjo, ir striukytę, kurią nešiojo vakar. Išėjo į lauką ir patraukė keliu, su kuriuo vakar supažindino Everetas. Vėjas šiandien taip smarkiai nešniokštė, tad ir vanduo buvo ramesnis. Ji ilgai vaikščiojo, apie nieką nemąstydama, leisdama galvai pailsėti. Giliai kvėpavo, užuodė jūržoles, kurias audra išmetė į krantą. Atrodė, jog po audros apėmė visiška ramybė.

Vis dėlto, kai ėmė eiti mišku, vėjas pradėjo kilti. Ji išvydo elnią, žingsniuojantį vienu iš vingiuotų keliukų, jis nepastebėdamas merginos žengė, aukštai keldamas kojas per šlapią žolę. Jo kailis taip pat buvo drėgnas ir tamsus. Milenai pasidarė gaila gyvūno, turėjusio išgyventi audrą be jokios pastogės.

Jai beveik įpusėjus kelionę, vėl pradėjo lyti. Milena pasigailėjo, nepasilikusi su draugėmis viloje. Dar nebuvo priėjusi Evereto namo, bet jau mąstė, kad galėtų jį apeiti ir takeliu patraukti tiesiai link vilos. Netikėtai liūtis sustiprėjo, virto tikra audra. Dieve, ar ši liūtis kada nors baigsis, pagalvojo ji. Kažkur trenkė žaibas, griaustinis nugriaudėjo beveik iškart. Nesusivaldžiusi Milena klyktelėjo. Ji paspartino žingsnį, širdis ėmė daužytis, sapnas netikėtai vėl išniro iš atminties. Per porą minučių Milena permirko iki paskutinio siūlelio. Priėjusi Evereto namą jau nebenorėjo ieškoti takelio į vilą. Priėjo prie durų ir ėmė belstis.

Everetas atidarė duris.

- O, - tepasakė, išvydęs ją.

- Galiu įeiti, kol baigsis lietus? – tolyje nugurmėjo dar vienas griaustinis ir Milena krūptelėjo.

- Žinoma.

Jis praleido ją į kambarį ir uždarė duris. Viduje tvyrojo prietema. Milena apsidarė po siaurą koridorių, kuriame baldai buvo sunkūs, seni ir mediniai, grindys iš natūralaus medžio, veikiausiai ąžuolinės.