Namas ant uolų (LT)

9. Rūkas

Pūkšt.

Ji ne iš karto suprato, ką girdi. Garsas pasirodė tolimas. Pramerkė akis. Dangus švito – galėjo matyti tai pro praviras užuolaidas. Bet diena nebus saulėta, veikiau dar viena lietinga, šlykšti šalta diena. Atsisėdo lovoje.

Viloje vyravo absoliuti tyla. Ji išlipo iš lovos, atidarė duris.

- Adela? Lorna? – žengė koridoriumi link laiptų. – Lijana?

Nieko. Mirtina tyla, tik iš kiemo pusės girdėjosi ankstyvų paukščių čiulbesys. Ją ėmė nerimas, nors pati nežinojo, kodėl. Pajuto, kad iš streso tirpsta pirštų galiukai. Greitu žingsniu nuėjo link laiptų. Tuomet pro koridoriaus langą išvydo kažką keisto – automobilio lempų šviesas. Negi jos nusprendė iškeliauti be jos?

Milena nubėgo laiptais žemyn. Atidarė lauko duris.

- Adela? – dar kartą pašaukė.

Jų automobilio niekur nesimatė. Ji apibėgo kiemą, lyg tikėdamasi, kad šis slepiasi už medžio. Nei vaikinų automobilio, nei jų. Kur visi?

Ji grįžo prie smėlio tako, užlieto vandens. Atrodo, potvynis arba dar nesibaigė, arba buvo nuslūgęs ir vėl pakilo. Priėjo prie uolų, maždaug tos vietos, kuri matėsi pro koridoriaus langą antrame aukšte. Palei vandenį it sunki paklodė tįso nesibaigianti rūko juosta. Ji akimis ieškojo automobilio šviesų. Užtruko kiek ilgiau, nei akimirką. O tuomet sukliko. Vos nepuolė į vandenį, bet susivokė, kad čia – status skardis, ganėtinai aukštas. Su dantytomis uolomis po vandeniu. Ten dabar skendo jos draugių automobilis, tik galinių žibintų šviesos tebesimatė pro ledinį vandenį ir tirštą ryto rūką.

- Ne! – suriko. – Adela! Lorna! Lija!

Ji ėmė blaškytis, nežinojo, kur dėtis. Puolė bėgti link vilos, kad susirastų telefoną, bet atsiminė, kad net nežino, kur šis yra, puolė atgal, dairėsi, pro kur geriau nusileisti prie vandens, bet viskas buvo užlieta. Sukliko dar kartą, ėmė bėgti link smėlio tako, o tada pasirodė Everetas. Jis sugriebė ją, purtė, bandė kažko klausinėti. Milena jo negirdėjo. Tik pirštu parodė į vandenį. Jis priėjo prie skardžio ir sušnabždėjo:

- Velnias.

- Kviesk policiją, Everetai, prašau, nežinau, kur mano telefonas, reikia jas iš ten ištraukti, o dieve, reikia jas dabar pat iš ten ištraukti. Everetai, būk geras, - ji pajuto, kad iš panikos pereina prie silpnumo.

- Mile, skaudu tai sakyti, bet joms greičiausiai jau per vėlu. Geriau prisėsk, - jis susirado pakrantėje stovintį akmenį ir pasodino Mileną ant jo. – Mano telefonas liko namie, turėsiu eiti jo paimti. Ar pabūsi čia viena?

Ji verkdama papurtė galvą. Everetas pritūpė ir suėmė jos pečius.

- Paklausyk. Turi išlikti stipri. Dabar mums ilgai teks laukti. Policija atvažiuos iš toli, ir tikėkimės, kad iki tada vanduo spės atslūgti. Bus baisu. Bet turi išlikti stipri. Dėl savo draugių. Dėl manęs, - jis paglostė jai plaukus. – Ar gerai?

Ji nenorom sulinksėjo. Everetas atsistojo.

- Greit grįšiu.

Ji sėdėjo, drebėdama iš šalčio ir baimės, visiškai viena. Ašaros nepaliaudamos riedėjo veidu. Jų nebėra. Ir vėl tas kaltės jausmas... ji laikė drauges susvetimėjusiomis, ji galvojo, kad jos visai nebesupranta Milenos. O štai dabar jų nebėra ir niekada nebebus. Ir ji kalta, tik ji ir ji viena, nes nesugebėjo netgi atsisveikinti prieš nueidama į miegamąjį.

Ji įsivaizdavo, kad draugės pamažu ima lipti iš vandens, šaltos, pamėlusios, išnyra iš rūko po vieną, žiūri negyvomis akimis, o ji žino, ką sako jų žvilgsniai – tai tu kalta, nes atsižadėjai mūsų, kad ir vien mintimis, todėl dabar turi eiti kartu į tą ledinį, druskingą vandenį, panirti kaip savo sapnuose ir leistis nunešamai srovės.