Namas ant uolų (LT)

4. Naujieji atvykėliai

Paskutinė lėta dalis, pažadu :D

Kažkas atplėšė Milenos miegamojo duris.

- Labas rytas! Labas rytas! Prabudome ir kelkimės! – Lijana suriko, atitraukdama užuolaidas. Tuomet priėjo ir nuplėšė antklodę nuo lovoje susirangusios Milenos.

- Kas tau darosi? – nepatenkinta burtelėjo Milena.

- Lauke geras oras, o šiandien penktadienis! Ar žinai, ką tai reikšia?

- Kad eisim pasidegint?

- Kad šiandien atvažiuoja vyriška kompanija! Argi tavęs tai nejaudina?

- Ne. Tavęs irgi neturėtų, - Milena rankom ėmė grabalioti ant žemės numestą antklodę. – Dabar duok man miegot.

- Visos jau atsikėlę. Eik žemyn, padariau pusryčių.

- Tuoj.

Lijana išėjo, o Milena atsigulė į lovą ir dar minutę pagulėjo, užmerkusi akis. Būtų pamiegojusi dar geras porą valandų, bet Lijana, aišku, to neleis. Ji ėmė rimtai abejoti, ar Lijana tebeatsimena namie palikusi vyrą.

Atsidususi Milena atsikėlė. Nuėjusi į tualetą nusiplovė veidą ir išsivalė dantis, bet labiau pasistengti neįstengė. Nusileidusi į pirmą aukštą rado visas drauges, sėdinčias prie stalo, bet nei Lorna, nei Adela nerodė tokio susidomėjimo būsimais atvykėliais, kaip Lijana. Milena atsisėdo ir prisijungė prie lėto sumuštinių kramtymo, bandant išlaikyti atmerktas akis. Dėl vieno Lijana nemelavo – oras pasitaisė. Danguje teplaukiojo šviesūs debesėliai, o saulė baigė išdžiovinti balas. Vėjo taip pat beveik nebuvo.

Pavalgę jos išėjo į kiemą – lauke tebetvyrojo vos juntama drėgmė, o su ja – ir paskutiniai vėsumos lašeliai. Nuėję į pakrantę jos rado išskalautų medžio gabalų ir dumblių, bet šiaip vanduo atrodė viliojamai. Merginos sutartinai nutarė nueiti išsimaudyti. Užsivilkusi maudymosi kostiumėlį Milena iš lėto įlindo į šaltą, lengvai banguojantį vandenyno vandenį. Vanduo gėlė, bet Milena juto, jog jis padės praskaidrėti mintims. Adela, kaip visada, vengė sušlapti plaukus, tad greitai išlipo, o Lorna su Lijana plaukiojo negiliai. Milena, tuo tarpu, žingsnis po žingsnio iš lėto ėjo gilyn, kol iškilusi liko tik galva. Tuomet panėrė, jusdama, kaip sūrus vanduo nugula odą it šalta, slidi šilkinė skraistė. Mieguistumas dingo lyg ranka nuimtas, šaltis pamažu tapo nebe toks baisus. Ji išniro. Merginos lipo į krantą. Apsisukusi ji ėmė plaukti atgal ir išvydo Everetą, stovintį pakrantėje. Jis stovėjo, akys įsmeigtos į ją. Milenos širdis ėmė daužytis – kai išlips, jos oda bus pašiurpusi, nusėta mažų gumbelių, o speneliai, aišku, bus kieti ir ryškūs, nepadės net maudymosi liemenėlė su pakietinimu. Ji pasigailėjo, nepasiėmusi iš vilos rankšluosčio.

Kol išlipo, merginos kalbėjosi su Everetu.

- Svečiai atvyks apie ketvirtą, - išgirdo jį sakant. – Keturi vaikinai, turbūt jau esu sakęs.

- Taip, - atsakė Adela.

Jis nužvelgė smėlio kelią, vedantį iš salos.

- Gerai, kad vanduo atslūgo, - pasakė lyg sau. – Reikia truputį aptvarkyti, kol neatvažiavo, jei neprieštaraujat. Visur pilna medžio atplaišų.

- Prašom, - sukikeno Lijana, - bet, jei neprieštaraujat, mes dar kiek pasimaudysim.

Everetas į ją net nežvilgtelėjo. Vietoj to ėmė rankioti medžio gabalus.

Jos dar kiek pasimaudė, tuomet grįžo, sušalę ir pašiurpę.

- Dabar reikia karštos kavos, - drebėdama pasakė Lorna. Jos lūpos buvo pamėlę.