Namas ant uolų (LT)

12. Nauja pradžia

Paskutinė dalis. Ačiū visiems, kas skaitė, tiems keliems žmonėms, kurie pakomentuodavo. Tikiuosi, patiko, ir dar pasimatysime ateityje :)

Policininkė atvyko tik vakare, kai liūtis nurimo, o vanduo atslūgo, palikdamas šlapią smėlio taką. Ji rado Mileną ir Everetą, valgančius vakarienę. Automobilio garaže nebebuvo. Bent koks padangų žymių likutis buvo nuplautas lietaus. Ji apklausė Mileną. Nesužinojo nieko naujo. Padėkojo ir išvyko. Daugiau Milena jos nebematė.

Po savaitės ji turėjo iškeliauti. Dalyvavo draugių laidotuvėse. Adelos tėvai apkabino ją ir verkė. Milena atsakė į jų apkabinimus, dalino banalias užuojautos frazes. Visi kalbėjo apie tai, kokia ji atrodo iškankinta ir liūdna, tokia tyli ir sustingusi. Ji gedėjo, net jei draugės ją ir užmiršo tas paskutines akimirkas prieš mirtį. Ji jautė kaltę, nors žinojo, kad yra nekalta. Everetas kaltės nejaučia, teisinosi mintyse, todėl ji jaus kaltę už jį. Veikiausiai taip bus dar ne kartą.

Ji grįžo namo. Nutraukė buto nuomos sutartį, parašė prašymą išeiti iš darbo. Iki rugsėjo dar liko laiko, pasakė darbdaviams, spėsit susirasti kitą darbuotoją. Susikrovė daiktus, kurių nebuvo tiek ir daug. O tuomet grįžo pas Everetą. Jis laukė jos.

- Šiandien į vilą atvyko svečių, - pranešė, - ir rytoj reikės patikrinti, ar jiems nieko netrūksta. Ar nori eiti kartu?

Ji linktelėjo. Dabar ji bus čia. Dirbs kartu. Valys vilą. Stebės, kad vaikinas nesugalvotų nužudyti daugiau žmonių.

Sekančią dieną ji susipažino su naujaisiais atvykėliais. Didelė, laiminga šeima. Seneliai, tėvai, vaikai. Jai tai patiko. Apsistos savaitei. Atostogauja prieš mokslo metų pradžią.

Ji ėmėsi valyti Evereto namus. Jis buvo tikras perfekcionistas, bet tik tada, kai tai jam buvo naudinga. Vilos pusę, kurią nuomavosi vaikinai, išvalė nuo lubų iki grindų, nepalikdamas nei vieno plauko, nei vieno piršto antspaudo. Jiems pasisekė – niekas nebuvo atvykęs klausinėti apie vaikinų dingimą. Kol kas.

Užtat namuose trenkė pelėsiais ir dulkėmis. Jam nerūpėjo. Niekas neateis čia ieškoti įkalčių, todėl tai nebuvo svarbu.

Milena praleido didžiąją dalį dienos šluostydama, vėdindama, siurbdama ir plaudama. Everetas kažkur išėjo – veikiausiai iki vilos. Paskutinis nešvarus kambarys buvo biblioteka. Ji rado uždegtą žvakę. Priėjo prie kavos staliuko. Ant fotelio gulėjo žiūronai. Jis išėjo, palikęs savo stebėjimo vietą nesutvarkytą. Kaip ir anksčiau. Milena paėmė žiūronus, atsisėdo ant fotelio. Priglaudė juos prie akių. Puikiai matėsi, kas vyksta kieme. Šeimyna, linksmai žaidžiantys vaikai. Jau vakaras, bet jų energija, kaip ir visų vaikų, buvo neišsenkanti. Pakreipusi žiūronus galėjo matyti net ir smėlio kelią – viskas matėsi kaip ant delno. Taip pat ir jos kambario langas. Ji nuleido žiūronus. Ilgai žiūrėjo į juos, galvodama, kiek naktų jis taip stebėjo ją. Beprasmis klausimas. Veikiausiai visas.

Kai vėl pakėlė žiūronus, netikėtai pastebėjo tamsią figūrą medžių fone. Everetas. Jis stovėjo, sustingęs, susiliejęs su gamta. Buvo prie pat kiemo. Stebėjo laimingą šeimyną. Žvėris, tykantis naujų aukų.

Ji padėjo žiūronus ir užpūtė žvakę. Reikės pasikalbėti su juo apie tai, kad prieš išeidamas neužgesina žvakių. Juk gali ir gaisrą pradėti. Priėjo prie lango, ranką uždėjo ant rėmo. Žvelgė į vilą, į begalinį vandenyną. Kartais ji vis dar sapnuodavo vandenį ir ugnį, griūvančią vilą, salą, skęstančią po vandeniu lyg Atlantida. Kartais norėdavo, kad taip iš tiesų nutiktų – viskas dingtų, sugriūtų, baigtųsi. Bet taip nebus.

Be to, ji jau sudegino pakankamai tiltų. Akimis susirado vietą, kurioje nuskendo jos draugės. Jau pakankamai paliko praeityje.

Tai buvo jos nauja pradžia. Ne ideali, bet nauja. Kitokia.

- Mile?

Ji atsisuko. Everetas stovėjo tarpduryje, ramus ir rimtas, lyg ką tik nebūtų slapčiomis stebėjęs nepažįstamųjų šeimos.

- Nepalikinėk žvakės, - pradėjo ji. – Juk žinai...

- Kad gali kilti gaisras. Taip, taip, atsiprašau. Pamiršau.

- Stebėjai vaikus?

- Aha, - jis šyptelėjo. – Man jie vistiek nepatinka.

- Turės patikti, - ji nejučiom prilietė pilvą.

Pabaisa plačiai nusišypsojo.

- Žinau.