Meluoja tie, kurie nuoširdžiai šypsotis nemoka...

Kaip atskirti, kuri istorija yra verta būti papasakota?

Sveiki, bendrabūvio analizės gerbėjai ir ne tik (jei yra nuo čia pradedančių tinklaraščio naujokų),

Po šiokios tokios pertraukos, nes manau, jog, jei neturi ką rašyti, geriau jau išvis nerašyti ar bent jau tada neviešinti((: vėl grįžtu su nauja tema ir asmeniškumais...Tikiuosi, kad nenuvilsiu!

Aš kaip poezijos kūrėja, neišbaigtų romanų prologų dėliotoja ar netgi tapytoja visada sąmonės kloduose nardau tarp daugybės idėjų ir istorijų, kurias noriu šiame pasaulyje papasakoti, bet ne visos man atrodo vertos būti papasakotos. Ši dilema nemenkai graužia mano skrandžio sieneles, nes istorijas mes (menininkai) pasakojame (nesvarbu kokia forma) tik tuomet, kai žinome, jog yra tų, kurie jas noriai skaitys, o gal netgi jose atpažins save ir ras taip ieškomus atsakymus į savo probleminius klausimus...

Tad mintis, jog kiekviena knyga atranda savo skaitytoją, o tu tik rašyk, realiame (ne Wattpad'o) pasaulyje neturi jokios prasmės, nes dėl kalbų įvairovės ir iš tikrųjų pasaulio neaprėpiamumo mūsų sugalvota istorija jau netgi savo gerbėjų ratą gali turėti, nes kažkas kitas ją jau papasakojo...

Nuo tokių sutapimų negali apsaugoti jokios autorių teisės...O dar dabar, kai atsirado DI, kurio galimybės kurti platėja su kiekvienu nauju vartotoju...Išties net menininkams darosi neramu, bet dažnam straipsnyje bandoma nuraminti (nežinia kiek skaitytojus, kiek save pačius), jog joks robotas niekados iki galo nepakeis žmogaus kūrybiškumo, bet gali būti puikus pagalbininkas, norint aprėpti visus virtuolios realybės internete klodus...

Nieko kito negalėčiau pasakyti, kaip tik, kad ateina išties įdomus laikai, netgi per daug anksti negu, kad žadėjo entuziaztingi futuristai. Ta proga netgi noriu pridėti šiokį tokį asmeninį apsisprendimą (jūsų teismui(((:   ) prieš porą metų fantazavus apie ateitį, kuri su kiekviena ateinančia diena atrodo vis mažėsnė fantastika.

Iš karto perspėsiu, jog jokio materializmo nelaikau vertybe ir neketinu pradėt...(:

Nepaisant to, vis tik norėčiau kada nors ištekėdama turėti vestuvinę sutartį pilną nerimtų pasižadėjimų kaip: visada prisiminti sutuoktinio vardą (net jei būsiu prikelta 3 val. ryto(((: Šalia jų įdėčiau vieną rimtą, turintį realią teisinę galią dėl mūsų parašų...

Tai būtų apie tai, jog ateityje atsiradus būdui žmogui tapti nemirtingu (ale, perkelti žmogaus smegenis į roboto kūną - visiška mistika man yra mokslas, tad nežinau kaip tai gali ar negali būti įmanoma, bet kažkada ir povandeninis laivas buvo mokslinė fantastika, tad neskubu ir šitos galimybės nurašyti kaip nesąmonės) ir mano sutuoktiniui, to užsimanius, grėstų tam tikros sąlygos: 

1) pradžiai (prieš visus galimus pokyčius) jis turėtų sumokėti 20% to "persikeitimo" piniginės vertės vaikams (kiekvienam asmeniškai) - kaip moralinės žalos atlyginimą, nes tokį persimainymą aš laikau savavališku žmogiškumo atsižadėjimu, tad tokia patirtis vaikus gali sutraumuoti ir tai išspręsti jiems gali daug kainuoti, tad jų tėvas jiems tiek yra skolingas tuo atveju...

Tai iš esmės yra labiau kaip priemonė vyrui suvokti, jei jau nesugeba emociškai, tai bent jau materiališkai kaip toks jo apsisprendimas mus - jo šeimą - įskaudins. Tai gal net privers jį persigalvoti, ko aš labiausiai ir norėčiau bei siekiu šia sutartimi... (mažai šansų, bet moteris vis vien gali svajoti...)

2) nuo to momento (kai apsispręs) man jis bus miręs... Gal neisiu prie perteklinės pompastikos  ir neorganizuosiu jo laidotovių - tai tik nereikalingos išlaidos, bet visiškai rimtai jį apraudosiu ir nebeįsileisiu nei į savo namus, nei į savo gyvenimą...

To nemirtingumo aš jam nepavydžiu - visiškai... Tai man pačiai būtų blogiau už pasaulio pabaigą, bet jis kaip sutuoktinis, prisiimdamas atskomybę už šeimą, mane, mano jausmus, mano nuomone, neturi laisvės taip elgtis, nes nuo to momento, man jis bus visiškai svetimas...Arba ta laisvė yra (kaip bet kuri kita), bet tuo pačiu ji turi ir savo kainą... Persimainęs jis tegalės apsimetinėti kažką jaučiantis (fiziniai jutikliai gal ir bus, bet tikrai ne emociniai) ir net jo paguodos žodžiai bus visiškai nenuoširdūs... + fizinis kontaktas jau bus visiškai nebe tas...(šito net negalima lyginti su kiborgais (aš juos suprantu kaip žmones, kurie dėl fizinės negalios turi tam tikras robotizuotas kūno dalis)...Aš tikrai ne juos turiu omenyje)

Na ir šią savotišką savo istoriją (potencialios ateities problematikos) palieku jūsų - skaitytojų teismui(:

Ar buvo verta ją rašyti, jūsų nuomone? 

- Iki kito karto, brangūs skaitytojai!