Meluoja tie, kurie nuoširdžiai šypsotis nemoka...

Ką tikrai verta perskaityti, jei nemėgsti iš viso skaityti?

Sveiki, bendrabūvio analizės gerbėjai,

Štai vėl ir aš! Kad ir kuo vieną gražią (arba nelabai) dieną betapčiau išties šių dienų (tiksliau pastarųjų 5 metų) nepamiršiu, nes nepaisant nieko visas laikas, kurį praleidau čia (Watte) ar iš Watto persikėlus į kitos platformos ribas (dėl patogesnio bendravimo) atnešė man daugiau nei kada galėjau išvis įsivaizduoti sulauksianti iš interneto platybių. Už ką tuo pačiu, nors netiesiogiai ir dėkoju visiems (tame tarpe išskirtinai ir visų komentarų, kurių taip džiugiai sulaukiau, autoriams).(:

O pradėjus tokia pozityvia nata belieka tęsti lyg leistumėmės vandeniu upe žemyn tik jau nauja vaga...Grįžtant prie prieš tai buvusiame įraše paminėtų atradimų: antroji "Geroji Naujiena" būtų naujai pradėta skaityti knyga Guillaume Musso "Slaptas rašytojų gyvenimas". (Neįsivaizduoju kaip spėju šalia privalomo skaitymo ir kontrolinių, bet be tokio atokvėpio laisvalaikiu jaučiu, kad jau senai būčiau praradus viltį, nors kažką iš šių metų prisiminti džiaugsmingai). Gal jau kai kurie iš jūsų esate apie ją girdėję, o gal net skaitę, bet tik dabar ji pakliuvo į mano vaikiškas rankas ir išties suintrigavo jau nuo pirmo puslapio. Kažkaip tikriausiai labiau iš praktikos jau buvau susigyvenusi su faktu, kad įdomiausios istorijos slypi storiausiose knygose, bet šis egzempliorius nustebino pačia geriausia prasme.

Aš kaip nuoseklių ir esminių detalių bei aprašymų fanė tokių knygų dėka išgyvenau savo skaitytojos aukso amžių! Bet ši knygulka kaip tas mažytis klasioko dovanotas saldainiukas viliojo, bet neatrodė, jog pasotins alkaną gerų istorijų žvėrį manyje. Bet kaip aš klydau! Nebe reikalo šitieka prancūzų autorių knygų yra pasaulinės klasikos literatūros sąrašuose ir šis romaniūkštis nebuvo išimtis. Smalsumas smaugė kaip smauglys apsivyjęs mano kaklą, kartą net pirmą kartą save suvaldžiau, nes nujausdama puslapio pabaigoje rasianti svarbius atsakymus uždengiau puslapio apačią, kad akys nenuslystų nejučia...

Pasirodo, kad knygos mane net išmoko kantrybės(: kone išties įdomus atradimas... Arba tai, kad vis dėlto turiu savidisciplinos lašelį ir moku jį tikslingai panaudoti kritinėse situacijose. Net keista kaip knygos gali kelti savivertę!

Nepasakosiu siužeto, nes šį kartą istorijos grandis yra vertingiausias šios knygos elementas. Jau žinau, kad ne visada tai gali būti priežastis, kodėl knyga skaitytojams patinka arba nelabai. Pasirodo, kad kartais skaitytojus gali papirkti išskirtinis rašytojo rašymo stilius ar naujas kampas pažvelgti į jau senai nuvalkiotą siužetą ar temą. Aišku, tokiu momentu susimąstau ar ir tokie rašytojai gali būti vadinami gerais rašytojais, jei istorija jau girdėta, nors ir ne visai tokia pati?

Rašytojo asmenybė, gyvenimo būdas ir kūrybos paslaptis taip pat tapo istorijos prasminiais akcentais ir tikrai radau ne vieną man patikusį, citatos vertą elementą, bet juos pasiliksiu gal kitam kartui, o gal net pradėsiu išsisaugojusi jais dalintis kitų įrašų pradžioje, taip kurdama papildomą įrašų vertę... 

Ir vis dėlto kaip bet kuri kita suaugusių veikėjų gyvenimų istorija mane glumina ir stebina, kad nors ir žmonės yra vyresni ir išmintingesni negu paaugliai, bet jų pasaulio (ypatingai santykių su kitais sferos) sunkumai yra ne ką mažiau keblūs. Negi taip ir gyvenime? O gal vis dėl to čia aš per daug į tai žiūriu stereotipiškai, nes vis dar tikiuosi iš suaugusių pasaulio stebūklų?!

Tai tiek būtų šiam kartui, nes ir taip įrašo koregavimas nusikėlė kone visa savaite, nors realybėj nieko tokio didelio ir sunkaus nebuvo, bet nuo kitos savaitės prie šio rašymo sugrįšiu dažniau. 

Iki greito, draugai, iš kitąpus ekrano!

P.S. Dabar galvoju, gal reiks skirti įrašą kalboms apie knygas ir iš jūsų prisirinkti rekomendacijų kitiems metams, prieš ruošiant knygų sąrašą knygų mugei ir bibliotekos aplankymui??