Bereikšmiški žodžiai(mano emo era.)

Kraujuoti Sapnai.

Jos kūnas nebe gulėjo ant kietos baltos lovos, kaip tik prieš keletą sekundžių. Ji dabar sėdėjo ant ligoninės šaltų grindų. Mergina buvo atsirėmusi į vienišąją lovą ir kojos buvo lengvai suspaustos kartu, o rankos, be dvasios, gulėjo ant grindų. Vaizdas jai tikrai buvo... šlykštus, bet ne pirmą kartą regėtas. Ji mačius panašių vaizdų kaip šį.

Atrodė, tarsi merginos akys buvo išplėštos, išpjautos iš jos akiduobių ir nuneštos į kitą kambario galą. Nepaisydama to, Mykola vis tiek tamsoj matė viską tobulai. Vienintelė šviesa, kurią turėjo, buvo maža mėnulio šviesa. Ji švelniai žybčiojo ant mažų, mirštančių gėlių, kurios gulėjo ant mažo stalelio prie jos lovos. Merginai atrodė, kad jos sąmonė buvo nutempta prie kambario lubų, nes dabar matė savo įvairiais raudonos atspalviais išteptą kūną. Ji vėl regėjo tą patį, bet truputį kitokį košmarą.

Nebuvo nė vienos kūno dalies, kuri nebūtų sutepta jos krauju. Ligoninės duoti balti drabužiai, limpantys prie jos kūno, buvo permirkę tuo raudonu skysčiu. Atrodė, tarsi ji buvo kruvinose muštynėse ir... Kažkas buvo ne taip. Mykolos veidui kažko pritrūko. Siūlų ant jos veido nebebuvo... pritrūko jos akių. Jos akys buvo dingusios. Kažkokia amžinoji tamsa, slapstydamasi jos tuščiose akiduobėse, pradėjo spoksoti į Mykolos sąmonę prie lubų. Ta tamsa jai nusišypsojo.

Dar pritrūko pusės Mykolos rankos, kuri buvo pakeista medine lėle— Tiesa sakant, jos ranka nebuvo nupjauto nuo alkūnės galo ir numesta kažkur supūti nežinomoj vietoj. Ji buvo sukišta į medinės lėlės. Matėsi, kad ta mediena tuoj sprogs bet kurią sekundę, jei kažkas neišims jos rankos iš ten. Jos kraujas toliau varvėjo ir kaupėsi medienos viduje, tekėdamas ant šaltų medinių grindų, lentoms sugeriant skystį.

Baisiausia, kad jos kaklas buvo paliktas kaboti barbariškiausiu, nebe žmogiškiausiu būdu. Kaulas be abejo buvo sulaužytas daugiau nei vieną kartą ir dabar liko kaboti pačia nežmogiškiausia poza amžiams.

Kai baigė spoksoti į jos kruvinai tamsias akiduobės, Mykola pajuto staigų norą nusisukti ir apsivemtu. Pirmą kartą per tiek daug metų, ji vėl pajuto kas yra grynas pasišlykštėjimas. Šie vaizdai nebebuvo kažkokia keista ištrauka iš siaubo filmo. Tai paprasčiausiai buvo teroras.

Mykola norėjo kuo toliau pasitraukti nuo šio vaizdo. Tai buvo pykinanti, šlykšti, bjauri ir supuvusi emocija. Po tiek daug laiko ištisai matydama kitokią savo pūvančio kūno versiją, ji vis tiek prie to dar nepriprato. Vis dar nepriprato prie šių iliuzijų.

Jos žvilgsnis lėtai grįžo prie sėdinčio savo lavono. Kraujo lašai pradėjo tekėti iš jos besižiojančios burnos, pradėdama vemti savo krauju, kol jos raudonos ašaros bėgo—

- MYKOLA!

Mykola staiga pabudo, vos neiššokdama iš ligoninės lovos nuo šauksmo. Ji greitai atsisėdo, kol Jos galva staigiai nusisuko į jos kairiąją pusę, suprasdama, kam balsas priklauso. Tas pūvantis jausmas vis tiek jos dar nepaliko.

- Lipk iš lovos. Kažkas pro sieną prasibrovė ir mums reikia tavęs fronte dabar. Greičiau eik ruoštis, - vyras su juodais trumpais plaukais permetė merginai jos kalaviją.

Mergina toliau tyliai sėdėjo. Jos žvilgsnis nukrypo į kardą.

- Ei, kas yra? Ar žaizda ant rankos dar neužgijo?

Mykola atsiraitojo rankovę, surasdama didelį randą ant jos rankos, kuris priminė didelį įkandimą. Žaizda nebeatrodė tokia baisi kaip praeitus pastaruosius mėnesius. Mykola atsigręžė į jos kardą.

- Ne, ne. Užgijo, tiesiog... Vėl tie kraujuoti sapnai prasidėjo.