PO MIRTIES EINA MIRTIS

V

Grįždami į salonus prasilenkėme su buvusia vienuole Ana Gorska. Melsvajame damų kambaryje pokalbiai buvo jau nutilę ir tik Helena su ponia Korvin, mano nuostabai, žaidė kortomis, o senosios damos kompanionė juokingai stovėjo šalia ir kruopščiai vėdino šeimininkę vėduokle.

– Mokate lošti? – paklausiau.

Panelė Braza krūptelėjusi atsisuko:

– Adjutante! Dievaži, neturiu nė menkiausio supratimo ar įgūdžių. Tiesą sakant, pirmas kartas – ponia Korvin maloniai sutiko pamokyti.

– Jūs? – nemandagiai išsprūdo.

– Taip, aš, – tarė nepakeldama akių senoji ponia. – Nustebote? O kodėl gi? Nors, kita vertus, anokia iš manęs profesionalė – žaidžiu tik dėl pramogos. Bet štai, panele Braza, žiūrėkit – le roi de cœurs, – tarė ji dėdama kortą. – Turėsite kuo atsikirsti?

Panelė Braza peržiūrėjo savo kortų kaladę ir nedrąsiai papurtė galvą.

– Turbūt ne...

Ponia Korvin demonstratyviai atsiduso.

– Duokit šen, – pagriebė iš panelės Brazos rankų jos kortas ir prisimerkusi permetė akimis. – Dėl dievo meilės! – sušuko. – Taigi tūzą turėjai! Būtum galėjusi laimėti paprastai kaip du kart du...

– Aš... aš, matyt, visai susimaišiau, – tyliai tarė nuraudusi Helena.

Ponia Korvin šyptelėjo.

– Tu tik neimk į galvą. Žinok, kad, kaip pirmam kartui, jei jis tikrai pirmas, viskas ėjosi labai neblogai. Tu tik pagalvok – būtum galėjusi ir laimėti! Tinkamos strategijos pojūtis yra tik įgimtas dalykas – patikėk, per tiek metų mačiau daugybę vyrų, kurie traukdami savo cigarus per dieną sužaisdavo bent kelias partijas, tačiau taip nieko doro ir neišmokdavo, – kalbėjo senoji dama mikliai maišydama kortų kaladę.

– Manote, kad būtų verta pakartoti? – panelė Braza vis dar atrodė labai neužtikrinta.

– Cha! Tu dar klausi! – nusijuokė. – Laiko tam tikrai bus, nežinia, kiek dar laiko tarp šių keturių sienų lauksime brangiojo mesjė Malė...

Ponia Korvin pažvelgė į panelę Trojanovską, bet ši nenorėjo to pastebėti. Tuo pat metu prie grafaitės tyliai priėjo ponia Valevska.

– Atsiprašau, ponas Toselis negrįžo su jumis?

Grafaitė papurtė galvą.

– Aa, supratau, tuomet...

– Ne ne, – pertraukė ją panelė Trojanovska. – Ponas Toselis ir mūsų primygtinai prašė dabar jam netrukdyti ir leisti vienam pačiam užbaigti visus pasiruošimus. Žinoma, nebent kas nors skubaus?

Mariana melancholiškai papurtė galvą.

– Labai gerai, – tarė grafaitė. – Jei jau apie visa tai prakalbom, tai jūs, adjutante, nueikite pas džentelmenus ir pasiteiraukite, ar jie jau bus nusiteikę vakarinės kavos, – paprašė, o gal labiau liepė nė nepasukdama galvos mano pusėn.

Panašu, kad panelė Trojanovska vėl prisiminė šaltos karvedės vaidmenį. Tačiau vis tiek turėjau grįžti pas generolą, nieko daugiau netaręs nuėjau į biblioteką. Nespėjęs įeiti susidūriau su kaip tik išeinančiu ponu Konarskiu.

– O, adjutante, tai nepabėgote? Mes jau pasigedome jūsų.

Kalbėtis su juo neturėjau jokio ūpo, tad nė nesiruošiau atsakyti, tačiau apžvelgęs moterų saloną Konarskis manęs netikėtai kiek tyliau paklausė: