PO MIRTIES EINA MIRTIS

Prologas

Iš grafo Aleksandro Trojanovsko prisiminimų

Po lietaus Temzė smarkiai patvino, užliedama akmenimis grįstas upės uosto krantines. Medinės baržos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, perkeldamos kranto krovinius į galingus burinius laivus, prišvartuotus kiek tolėliau. Pulkininkas Teofilis Lapinskis buvo įsakęs visą karinę amuniciją susandėliuoti laivo triume iki sutemstant, tad lengvoji ginkluotė: kardai, ietys, šimtas tūkstančių šovinių bei tūkstantis muškietų, jau buvo atsidūrę denyje. Paskutinės krante liko tik trys gremėzdiškos patrankos. Jūreiviai itin atsargiai, palengva kiekvieną iš šių kelias tonas sveriančių plieninių pabaisų atskirai perkėlė ant rąstinių baržų, kurios girgždėdamos pavojingai grimzdo į purviną upės vandenį.

Visą šią keblią operaciją stebėjau nuo aukštutinio denio netoli kapitono tiltelio. Prieš pakeliant bures, turbūt kiekvieną jūreivį apima nepaprastas jaudulys. Vis dėlto šį kartą buvo justi kažkas daugiau. Už tūkstančio mylių Lietuvoje griaudint sukilėlių šūviams ir čia, Londone, buvo justi pakilus, svajingas laisvės bei permainų vėjas. Ne vien lietuvių ar lenkų, bet ir prancūzų, belgų, italų, anglų, vokiečių, šveicarų savanoriai mynė nuzulintas Ward Jackson dviejų denių škunos lentas. Galbūt seni Lapkričio sukilimo kariai pašieptų mane dėl neva jaunatviško naivumo, bet mano širdis nė akimirkai neprarado Respublikos atgimimo vilties.

Išgirdau sparčius žingsnius už nugaros. Kapitono tiltelio link siaurais laiptais lipo aukštas, tamsiais rudais plaukais, vešliais ūsais vyriškis karininko munduru. Romantiška avantiūristo aureolė gaubė pulkininką Lapinskį, nuo kalnų saulėje įdegusiu veidu grįžusį iš Kaukazo, kur tarsi koks kondotjeras vadovavo čerkesams kovoje su Peterburgo caru. Gerbiau jį kaip nieką kitą. Būtent jo žygiai tapo priežastimi, nebeleidusia ramiai sėdėti Krokuvos rūmų salonuose gurkšnojant Moravijos vynus. Jei protėviai sužlugdė valstybę, jaučiau, kad mūsų kartos pareiga buvo ją atkurti.

Kariškai pasveikinau pulkininką.

– Aleksandrai, laiškas jau čia? – paklausė jis.

Papurčiau galvą. Laukėme slapto pasiuntinio, turinčio atgabenti laišką nuo mano sesers Elžbietos, pasilikusios Krokuvoje, bei tūkstančio trijų šimtų svarų, skirtų sumokėti už škunos nuomą. Mirus tėvui, daugiau nei pusę paveldėtų dvarų paskyriau būtent sukilimui remti, nors beveik visa Krokuvos grietinėlė buvo nuoširdžiai pasibaisėjusi mano „švaistūniškumu". Tiesą sakant, gal ir šių žvėriškų sumų nebūtų pakakę, jei ne stulbinantis Elžbietos sugebėjimas suskaičiuoti viską iki paskutinės kapeikos – turėjau pripažinti, kad ji kur kas geresnė dvarininkė nei aš pats.

– Iš Sierakausko jokių naujų žinių? – paklausiau.

Pulkininkas gūžtelėjo pečiais.

– Kol kas ne, bet buvome patikinti, kad jo vyrai lauks mums išsilaipinant prie Juodkrantės.

Kiek patylėjęs pridūrė:

– Šimto septyniasdešimties karių įgula... Žinai, kartais apima neviltis, kad mes tik lašas jūroje, o jūra... tame pačiame imperijų vandenyne.

– O iš kur mes žinome, kad tas vienas lašas neperpildys vandenyno?

– Taip manai, Aleksandrai? – kilstelėjo dešinį antakį pulkininkas.

– Trojėnų buvo dar mažiau, tiesa? – priminiau. – Keturios dešimtys achajų karių pasislėpusių Trojos arklyje prie karaliaus Priamo miesto vartų. Kodėl gi mes negalime būti naujieji achajai prie Rytų meškos irštvos?

Pulkininkas Lapinskis šyptelėjo, sukdamas pirštu savo ūsą.

– Žinai, gal tu ir teisus. Galų gale kas kitas, jeigu ne mes? Man patinka tavo nusiteikimas, sakyčiau, net įkvepia, – tarė jis uždėdamas ranką man ant peties. – Jei lenkai Vašuvoje ar lietuviai Vilniuje būtų turėję bent dalelytę tavo ryžto, gal būtume buvę laisvi jau prieš trisdešimt metų arba nė nebūtume tos laisvės pardavę...

– Tačiau niekada nevėlu ją susigrąžinti, – atsakiau.

– Išties... – numykė jis, – geriau kartais nekreipti dėmesio į seno kario atodūsius.

Tai taręs jis lyg ruošėsi eiti, bet prie laiptukų į žemutinį denį stabtelėjo ir nebeatsigręždamas rimtai tarė:

– Vis dėlto Trojos arklys turi paskubėti išplaukti, kol dar neištirpo ledas Baltijoje ir kol caras nepaleido savo geležinių šunų į jūrą... Tad, tikiuosi, tavo sesers siunta mus pasieks jau netrukus. Per daug pastatyta ant kortos, kad turėtume prabangą nusivilti, supranti?

– Pulkininke, tai mūsų šeimos garbės reikalas. Gerai žinote, kad mano šeima per šimtus metų niekada nenuvylė Respublikos.

Giliau įkvėpęs pridūriau:

– Lygiai taip pat Elžbieta niekada nenuvylė manęs.

Pulkininkas nieko nebeatsakė ir tik nulipo laiptais žemyn.