Reunion

Prologas

Pramerkus akis mačiau kaip rausvu dangumi skrieja pilki debesys formuodami įvairias figūras, kurios ne už ilgo nuo stipraus vėjo išsisklaidydavo. Mačiau, kaip eglių viršūnės siūbuodamos atneša dar vieną spalvą į šią keistą dermę. Ilgainiui vien matyti tai pasidarė kraupu. Norom nenorom turėjau pakelti rankas, kurios, pasirodo, buvo lyg du ledo gabalai man prie šono. Vos pajudinus jas supratau - aš dėžėje..

Ne, AŠ KARSTE!

Staigiai atsisėdau ir apsidairiau. Aš buvau atkastoje duobėje ir viskas ką galėjau matyti tai tebuvo stačios drėgno molio ir žemės sienos. Ir mano kūnas. Mano pamėlęs kūnas.

Nagai, į kuriuos atkreipiau dėmesį buvo įrėminti siaurų, sudžiuvusių ir pamėlusių pirštų, krumpliai buvo neaiškios spalvos. Beveik kaip dangus virš manęs. Rankos buvo vien kaulai ir oda. Apirus oda, kuri mane privertė žiaukčiot.

Nenorėjau matyti daugiau tokio savo kūno, atsistojau, tačiau vis dar nepasiekiau duobės viršaus, turėjau kojom ir rankom įsitvirtinti į tą molinę sieną ir šiek tiek save pakelti. Tačiau tai darydama turėjau matyti, kaip mano nagai, tiesiog atsilupa nuo molio kietumo, ir nuslysta mano pirštais. Norėjau rėkti, tačiau tik menkai suurzgiau lyg šuo.

Pasikėlusi vargiai užsiropščiau ant papilkėjusios, gelsvos pavasario žolės. Nenorėjau nė liesti savo plaukų, kurie atrodė šlapi, nes bijojau šio košmaro apie mirusį kūną tęsinio.

Pakėlus akis pamačiau, jog aplinkui mane vilkai. Jie grėsmingai iššiepę nasrus urzgė ir artinosi prie manęs, kai kurie retkarčiais sustodavo ir užvertę galvas kaukdavo. Man buvo taip baisu. Tačiau vėl negalėjau rėkti, galėjau tik kaukti kaip jie...

Pažiūrėjus į savo varganas rankas pamačiau, kad jos keičiasi. Pirštai nukrenta, delnai panašėja į letenas ir nukritau ant keturių.

Vilkai aplink mane vis dar šiepės ir artėjo, o aš virtau viena iš jų. O tada aš atsibudau.