Miražo giesmė

23.08.17

"Savasties stoka"

Ta žiojanti skylė viduje. Niekaip negebu jos nei paslėpti nei užkišti. Kai buvau sužeista dvasiškai ir amžiais agonijoje, turėjau bent rašymą. Bent meilės iliuziją. Turėjau tobulos ir atsakingos mergaitės portretą kitų akyse, o slapta kūriau širdį plėšančius ir ugnį kurstančius tekstus. Galiausiai įgavau ligotos perfekcionistės reputaciją, o siela – jeigu tokią turėjau – sutrupėjo į šipulius. Netekau savo ugnelės, netekau savo agonijos, kuri buvo savotiška priežastis gyvenime siekti daugiau. Netekau talento rašyti. Netekau savęs. Kelios eilutės suklijuotos į taip vadinamą eilėraštį yra viskas, ką sugebu. O kai kažkas paklausia ar vis dar rašau, nuryju seiles ir atsakau, kad šiuo metu pertrauka. Deja, pertrauka ne nuo rašymo pasiėmiau. O nuo buvimo savimi. Būdama savimi turėjau stiprius jausmus, kurie, tuo metu maniau, mane griovė, bet iš tiesų jie mane padarė manimi. Dabar jų neturiu ir esu tik eilinis žmogus. Savasties neturėjimas daug skaudesnis, nei tuometinis skausmas, kad manęs nemyli tas gražus berniukas. Tas skausmas buvo aštrus, stiprus, pulsuojantis. O dabar jaučiu buką, erzinantį, pastovų skausmą. Skylę.

Bandau tą skylę paslėpti – paradoksalu – atvirais drabužiais. Prasegtos viršutinės marškinių sagos, ant krūtinės nugulęs pakabutis ir sijonas, kuris nejaukiai trumpas – tikėtina, kad taip save pateikiu pastaruoju metu. Tikiuosi, kad žvilgsniai, kuriais mane nulydi, sugebės suklijuoti mano sieloje žiojinčią skylę. Bandau paslėpti save po makiažu. Išryškinu ir taip dideles akis, kad jos patrauktų kitų dėmesį – jos ir patraukia. Atrodau įžūliai, bet nesugebu taip elgtis. Nesu savimi, bet meluoju sau, kad taip geriau, nei taip, kaip buvo prieš tai. Kad geriau save kankinti laiką švaistant prie veidrodžio, nei kad būti natūraliai – tokiai, kokia buvau seniau. O galiausiai, kai nepavyksta vidinės tuštumos užpildyti išoriniu tobulumu, griebiuosi kažko, kas galėtų nutildyti minčių ošimą. Kukliai palinksėta kaip atsakymas į klausimą ar gersiu. Neilgai trukus jau daug drąsesnis prašymas dar ir dar. Garsėjantis mano juokas ir netylantis balsas. Drąsūs pasisakymai, kurie sugalvoti būnant blaivia. Noras kažkam kažką įrodyti ir taip savo nubrėžtų moralės ribų peržengimas. Trumpi sąmonės pabudimo momentai tualete, kai svarstau, ką po velnių aš darau ir kodėl taip trokštu kitų dėmesio. Kodėl aš ir vėl girta. Kodėl man tai nė kiek nepadeda nejausti, to ką jaučiu blaiva. Veidrodyje išplaukęs mano atvaizdas, nubėgęs akių makiažas ir susivėlę plaukai. Štai tokią mane mato kiti. Nelieka geros mergaitės atvaizdo. Noras nujautrinti, viską tik pablogina ir po tokių pertraukėlių prasideda blogiausi sprendimai. Tai gali varijuoti nuo brovimosi festivalyje kuo arčiau scenos ir fizinio išsitaškymo grojant prastam remiksui. Arba tai gali būti ėjimas visiškai vienai, visiškai sutemus prie neapšviesto vandens telkinio. Arba cigaretės prašymas iš nepažįstamų. O tada dalijimasis ta cigarete. Tikėjimasis, kad toks elgesys ne tik mane kaip asmenybę subrandins, bet ir atkreips vieno ar kito vaikino dėmesį.

Ir taip kaskart. Kaskart kai atsiduriu kažkur, kur yra galimybė apsinešti. Pažadai draugams ir šeimai, kad šį kartą nebus jokio alkoholio, tačiau nakties viduryje pasiduodu silpnybei ir absoliutus išsimėtymas, išsiliejimas, prasilaužimas. Išsišvaistymas. O tada moralė. Prablaivėjus aplanko teta kaltė, kuri manęs nepalieka nepriežiūroje. Visad prisistato pačiu laiku – per pagirias. Tuomet tos skylės skausmas apmažėja ir gėda užima visą eterį. O tie vaikinai, su kuriais dar paryčiais taip drąsiai sėdėjau apsikabinus ir jiems pliurpiau kažką apie gyvenimo prasmę, bando kalbinti mane. Prablaivėjusią. Deja, nebe tokią drąsią ir nuovokią, nebe tokią koketę. Rytais jie gauna pasitenkinti tik kuklia mergina, kuri turi sužalotą, supuvusią, gabalais byrančią sielą. Mergina, kuri yra be galo kompleksuota ir kad po visu fasadu slepiasi sužeistas vaikas. Kad slepiasi žmogus, kuris neturi savęs, nebeturi to, ką sugebėjo, nebeturi išrankumo, nebeturi šeimos pasitikėjimo, nebeturi gražaus vidaus, nebeturi pasitikėjimo kitais. Ir vis dar neturi meilės.

Tad tokia ta mano sielos skylė. Taip ji jaučiasi. Taip ją gydau, tuo pat metu gadindama likusius sielos trupinius. Taip jaučiuosi netekusi vaikiško naivumo. Taip jaučiuosi netekusi iliuzijos, kad jis yra man skirtas. Juokinga, ką gali padaryti kvailas įsitikinimas. Jis gali išlaikyti ir sugriauti žmogų.

Prieš kelerius metus rašiau, kad mano dvasia supuvusi. Ne. Tuo metu ji buvo turtinga, žydinti. Ji buvo kaip derlingas sodas, kuriame pilna gėlių, bičių ir paukščių. Dabar tikrai galiu teigti, kad mano siela supuvo. Ir tai nebūtų hiperbolė, kurią taip mėgstu. Tai būtų tiesa, nes dabar mano dvasios sodas nuvyto, sudžiuvo, bitės išskrido ieškoti nektaro pilnų žiedų kitur, paukščiai išsilakstė ir dabar lizdus suka ir kiaušinius deda tik gyvatės. Piktos, šnypšiančios, nuodingos gyvatės.