"Hiperbolizuoju"
Niekada nesugebėjau pateisinti jausmo, kurį jam jaučiau. Net nesugebėjau jo įvardinti. Jausmas. Tai tebuvo jausmas. Galiausiai tas jausmas mane taip pradėjo žeisti, kad aš jį pradėjau vadinti obsesija. Pradėjau kartoti, kad aš myliu meilės idėją. O tada supratau, kad savo skausmą dėl tos obsesijos galiu lieti esėmis. Esėmis, kuriose jį kaltinau, kad mane skaudina, kad man kenkia. Kartojau ten kaip jį myliu. Kaip man sunku. Stačiau save į aukos vietą. Dabar tiesiog jaučiu, kad nors viskas ir persūdyta, aš vistiek jį be galo ir be krašto myliu. Ir nors didžioji dalis tų darbų vis dar glūdi paslėpti mano užrašinėse, sąsiuvinių paraštėse ir telefono užrakintose pastabose, mielai ištrinčiau tuos kūrinius. Ne tik iš popieriaus ar ekrano, bet ir savo atminties. Bet negaliu. Per daug savęs į juos sudėjau, kad lengva ranka ištrinčiau. Per daug juose manęs. Per daug juose skausmo. Jausmo. Emocijos. Visko. Juose per daug manęs apie jį, kad galėčiau tuos darbus ištrinti.
Ir kol mano agonija liejosi lapuose klaviatūra, šis albumas buvo saugus mano prieglobstis. Viešas ar privatus - jis laikė viską, ko aš nebegalėjau laikyti savyje. Ko nebegalėjau sukišti į savo sutryptą širdį.
YOU ARE READING
Miražo giesmė
Horror"Nes žmogaus kūnas tai šventykla, o akys - sielos veidrodis." "Miražo giesmė" - tai rinkinys mano kūrinių. Miražas nėra haliucinancija, sako mokslas, jį galima fotografuoti. Todėl albumas ir nepavadintas "Haliucinacijų giesmė". Kūriniai yra apie tai...
