Nekenčiu savęs. Nekenčiu jausmų. Išjungiau juos. Užkasiau gyliai gyliai. Tačiau, atsiradai tu. Atleisk, bet turiu užrašyti tai, jog galėčiau visiškai tai paleisti ir man nustotų skaudėti. Atsiradai visai netikėtai ir tikriausiai pačiu netinkamiausiu laiku mano gyvenime. Jau nuo pirmų mūsų susirašinėjimo žinučių, kurios labai greit virto pokalbiu, mane traukė prie tavęs. Laukiau su dideliu nekantrumu kada pagaliau susitiksime. Ir tada vis dar pamenu tą jausmą, kai išvydau tave priešais save, dalelė manęs, kurią buvau paslėpusi savyje pradėjo dygti į lauką, suvirpino mano širdį. Apkabinau tave stipriai ir mintyse nepaleidau. Tie pokalbiai einant iš vienos vietą į kitą. Ir tas momentas kai likome tik aš ir tu. Norėjau tau viską papasakoti, norėjau, kad pažintum mane dar labiau ir stipriau. Tada pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą laikiau tavo ranką. Praėjus kuriam laikui sužinau, jog tuo metu jauteisi taip pat. Po tos nakties aš bijojau susitikti su tavimi, nes bijojau to kas įvyko. Tikriausiai per vėlai. Per vėlai, kad dabar visą tai noriu išrašyti... Tu žinai. Aš bijojau tave įsimylėti. Gaila, jog tada elgiausi taip kvailai ir neturėjau jėgų susitikti su tavimi. Gal būt dabar daug kas būtų kitaip. Tačiau, bendravome, vakarais valandų valandas kalbėdavomės apie viską. Žinai, kai sužinojau, kad grįžti čia visam. Man pakirto kojas. Pati tuo netikėjau. Tačiau, manyje kažkas kuždėjo, kad kai tu grįši visam čia viskas pasikeis. Gal būt nustosim bendrauti, kažkas saugojo mane nuo visiško beprotiško tavęs įsimylėjimo. Tikriausiai apsaugojo, nes iš tikro dabar būtų daug skaudžiau nei yra. Po tų ilgų nesimatymo mėnesių vėl išvydus ir apkabinus tave, nenorėjau paleisti, nenorėjau, kad vakaras taip greit pasibaigtų. Norėjau būti su tavimi nuolat. Susitikome dar kartą ir dar... Atsimeni kai tada nedrąsiai paklausiau tavęs – kaip tu žiūri į mane? Tada pirmą kartą asmeniui, papasakojau apie mane neraminančius jausmus. Ačiū Tau už atsakymą. Mano akys ir širdis tada užsidegė. Besąlygiškai džiaugiausi tuo. Tik neilgai. Turbūt laimė ilgai pas mane negyvena. Mes pradėjome rečiau bendrauti, pradėjome visai nesusitikt. Man skaudėjo. Tačiau, labiausiai tada kai išvydau tave, bet jau ne vieną. O su ja. Tikiuosi tu be proto laimingas. Tą vakarą man plyšo širdis. Susirinkau visus jausmus į kuprinę, visus prisiminimus, viską kas versdavo mano širdį virpėti ir jausti, užsegiau ją ir apstačiau dar didesnėmis sienomis nei galėjau. Tada eilinį kartą supratau, jog gyventi su uždarytais jausmais man sekasi geriau.
