Nakties bėgliai

3.

Kotryna

Vėl nurūkstame motociklu nežinia kur. Kai kurios gatvės nė neapšviestos. Adrenalinas šniokščia gyslomis. Esu tikra, kad sapnuoju. Kad viskas vyksta ne man. Vėlyje plaikstosi mano vampyriška pelerina. Privažiavus akmeninę aukštą tvorą pradeda lėtai vertis mediniai dvivėriai vartai. Pakeliu galvą aukštyn į pasirodžiusį pastatą ir suprantu, kad man naktyje turbūt vaidenasi. Kai priparkuojame motociklą aš nieko nesuprasdama atsisuku į jį:

– Tu sakei į pilį važiuojame! – kaltinamai bedu pirštu į stūkstantį pastatą priešais.

– Pilis, bažnyčia, koks skirtumas, – numoja atsaniai. Ištiesęs rankas be ceremonijų atsega ir nutraukia mano šalmą, – abiejų smaili stogai į dangų žiūri.

Vau, dar beveik ir poetas. Suprantu, kad mano riteris labai keistas tipas. Ar nereikės man gelbėtis nuo paties gelbėtojo?

Įsikišdamas motociklo raktą į kišenę patraukia tiesiai prie paradinio įėjimo. Nelabai turėdama iš ko rinktis bindzenu paskui jį.

Kylantis vėjas atžvangina grandinėmis, pro medžių šakas virpanti pilnatis

– Kas tau labiau patinka, – ūmai paklausia jis, – vestuvės ar laidotuvės?

– Vestuvės, – atsakau net nemirktelėjusi.

– Ech, – neva nusivilia ir priėjęs prie vartų atrakina mažesnes dureles įmontuotas juose, – reikėjo rinktis laidotuves.

– Tu keistas, – padarau išvadas aš.

– O gal aš šitos bažnyčios kunigas?

– Tu greičiau vampyras nei kunigas. Pasilenk, – sukomanduoju ptarpduryje.

Mūsų kūnai susiglaudžia. Jis smalsiai žiūri į mane. Delnu apglėbusi jo veidą, nykščiu nuo dantenų atkeliu viršutinę lūpą.

– Ką čia darai? – sutrinka jis.

– Tikrinu ar ilčių neturi, gal tu koks Drakula?

Vyras nusijuokia. Aš ranką atitraukiu ir delne nusinešdama jo odos šilumą žengiu vidun.

– Tu patikrink, ar ne karste aš miegu, – pasiūlo sekdamas paskui.

Tas jo pasiūlymas nuskamba labai dviprasmiškai.

– Oi, aš mielai patikrinčiau, – kažkodėl pasijuntu labai įžūli, – bet miegas tame neįtrauktas.

– Liaukis, – sudrausmina jis, pasukdamas link šoninių durų. Kol jas rakina – stoviu ir dairausi.

– Ką liautis?

– Liaukis flirtuoti su manimi.

Man iki plaukų augimo linijos šoka antakiai.

– Kodėl manai kad aš su tavimi flirtuoju?

Jis neatsako.

Esame nedideliame praėjime aukštomis lubomis. Nejaukiai susigūžiu pamačiusi prie kolonos prisišliejusią giltinę su dalgiu. Labai panaši Petro ir Povilo bažnyčioje. Nejučia žengiu arčiau jo ir šiek tiek prisiglaudžiu. Vyras žvilgteli į mane ir supratingai patyli.

Trakšteli spyna. Girgždėdamos atsidaro durys. Neatsilkdama nuseku paskui.

– Net jeigu ir flirtuoju su tavimi, – nepasiduodu aš lipdama jam ant kulnų, – Kodėl tu priešiniensi tam?

– Tu dabar pažeidžiama, – ryžtingai žengia per tamsą, – Šią naktį jau du kartus bėgom nuo tavo berno. Vieną iš tų kartų gavai per veidą. Aš taip pat. Nenoriu, kad naktis su manimi būtų, dar viena tavo klaida.