Nakties bėgliai

2.

Ąžuolas

– Duokš ranką, – ištiesiu delną.

Mergina neužtikrintai žvilgteli man į akis, tada į laukiančią ranką. Sekundėlę padvejoja ir lyg pagaliau pasiryžusi priimti viską ką atneš ši naktis, įsliuogia šaltais pirštais vidun. Stipriau spusteliu padrąsindamas. Susikibę, kaip meilužių pora patraukiam pro didelius metalinių virbų vartus.

Daugybė žmonių šmirinėja kaip šešėliai tarp antkapių. Vieni sustoję žiūri į užrašus, galvoja sau tyliai kažką. Kiti vaikštinėja ir vis pridega užgesusias žvakeles. Kalbasi kažką. Kiti kažko neranda:

– Ten visai prie senųjų kapų, – girdžiu sako kažkas, – šalia dėdienės turi gulėt.

Matau, kaip į tamsą patraukia besilinksminantis jaunimas kuris dar prieš tai mus gąsdino parkavimosi aikštelėje. Ore paskui juos nuseka vos juntamas žolytės kvapas. Rankose beveik pas visus po skardinę. Kažkas vis nusijuokia.

Ore degančio vaško kvapas sumišęs su drėgmės ir eglišakių aromatu. Traukiu giliai į plaučius visą mišinį su juoda naktimi. Stipriau spusteliu merginos ranką, peržiangiame išsikerojusį mirtos krūmą. Siaurais takeliais lėtai sėliname paskui jaunimą į tamsiasnią kapinių dalį.

Kuo sensesni antkapiai tuo žvakelių ant kapų vis mažiau ir mažiau. Atsiskyrę nuo žmonių prisėdame ant suoliuko po naktiniu žibintu.

Atsisagstydamas stiukę, kišu ranką vidun. Išsitraukiu užantin užkištą butelį viskio ir pluoštą servetėlių.

– O dabar kalbėsimės.

– Bet tu vairuoji, – ji žiūri išgąstingai į butelį.

Trakšteldamas atsuku kamštį ir kliūsteliu gėrimo ant keleto servetėlių.

– Ateik arčiau, – sukomanduoju ignoruodamas jos pastabą.

Mergina neužtikrintai pasvyra artyn ir aš priglaudžiu šlapią gniutulą jai prie skruosto. Ji aiktelėjusi iš skausmo atšoka.

– Auvalysi man makiažą! – rikteli piktai.

– Atsiprašau.

Viena ranka sugriebdamas merginą už sprando, kad nespurdėtų, prisitraukiu atgal. Kita stipriau prispaudžiu drėgną gniutulą.

– Šiknius.

Šitą jos pastabą ignoruoju. Didelė tikimybė, kad skirta man.

– Tas šunsnukis tau gerai vožtelėjo, – švelniai patapšnoju pavalydamas iš nosies nutekėjusį kraują. Panašu, kad trenkė jis jai kabindamas nosį, bet ji krito veidu į grindis. – Jei gerai pataikė, rytoj atsikelsi graži, kaip meškėnas. – Dar paerzinu vėl priglausdamas gniutulą prie skruosto.

Mergina ir vėl nepatenkinta sušnypščia, bet šį kartą neatsitraukia.

– Ar gali dabar man viską nuosekliai papasakoti apie tai kas šiandien įvyko? – paprašau, mėgindamas suprasti, kaip giliai įsivėliau šį kartą.

Ji nieko neatsako. Žiūri kažkur pro mane.

– Ar žinai, kad kai miršta artimas žmogus mes sielvartaujame ne dėl jo. Mes galvojame, kaip patys toliau gyvensime be mirusiojo, – pažiūri man į veidą rimtai, – kokie mes savanaudžiai vis delto?

Žiūriu į išsisukinėjančias merginos akis. Vėl lėtais prisilietimais patapšnoju nubrozdintą skruostą.

– Jis žinojo, kur tu šiandien būsi?

Mūsų akys susitinka.

– Ne, – kurį laiką nieko nebesako. Paslenku drėgnu gniutulu aukščiau prie akies, ji nepatenkinta susiraukia. – aš sakiau, kad šiandien man budėjimas. Jis galvojo, kad aš dirbu.