Nakties bėgliai

4.

Po dviejų savaičių

Kotryna

Šiuo metu esu laikinai apsistojusi pas brolį. Pirmą kartą per šias dvi savaites mane paliko vieną namuose. Budėjimas. Po pastarųjų įvykių brolis perdėtai pradėjo mane globoti ir rūpintis, kad net keitėsi darbo valandas su kolegomis.

Užsiplikiusi puodelį mėtų nueinu į svečių kambarį. Dar pamėginsiu prieš miegą paskaityti, o rytoj laukia sunki diena. Tačiau, kai patogiai atsigulu ir atsiverčiu knygą, kaip visada mintys pasisuka apie Ąžuolą.

Atsibudau tą rytą viena visoje bažnyčioje. Per apvalų vitražinį langą ant persiško kilimo krito spalvoti saulės spinduliai. Jis buvo teisus – vaizdas tikrai magiškas. Tačiau kambaryje labai šalta. Nesuprantu, kaip vakar to šalčio nejutau.

Ant arbatinio staliuko manęs laukė jo paliktas raštelis. Tvarkinga rašysena baltame lape pasveikino meilūs žodžiai, o toliau buvo išdėstyta nuoseklus planas ką turiu daryti. Pradedant nuo to, kaip išeiti iš bažnyčios ir kaip grįžti namo, iki nurodymų susirinkti daiktus ir kuo skubiau kraustytis iš Pauliau buto.

Laukianti akistata su Pauliumi nejuokais gąsdino. Tačiau sukaupusi visą drąsą įsijungiau telefoną. Pradėjo kristi keisčiausios jo žinutės: nuo grasinimų iki maldavimo. Įlindusi per nustatymus išjungiau prietaiso sekimą ir GPS.

Pagaliau po ilgo laiko tarpo pasiskambinau broliui. Kuris daug neklausinėdamas tiesiog apsidžiaugė. Kaip jis pats išsireiškė: "pagaliau ryžaisi palikti tą debilą".

Kai sulanksčiusi grūdau pledą į spintą, ten aptikau džemperį. It kokia keistuolė pakėliau rūbą ir priglaudžiau prie veido. Giliai įkvėpiau Ąžuolo kvapo ir tiesiog negalėjau jo paleisti iš rankų. Užsitempusi ant vakarykštės palaidinės su juo ir išvažiavau vykdyti plano.

Kai su broliu įžengėme į Pauliaus butą abu lengviau atsikvėpėme šeimininko jame neradę. Nedelsdami surinkome tik svarbiausius daiktus ir nešdinomės velniop.

Dar po keleto dienų atsirado pranešimai spaudoje, apie perspektyvų verslininką Paulių Žaltvykslį mirusį nuo perdozavimo savo namuose.

Atsitiktinumas? Karma? Ar kažkieno kito už nuopelnus įvykdyta bausmė?

Supratusi, kad nieko šiandien jau nepaskaitysiu dedu knygą į šalį ir išjungiu šviesą. Reikia pailsėti. Gal sapnai šį kartą bus gražesni, nei visada.

Ąžuolas

Matau Kotryną parku skubančią į paskaitas, kaip ir kiekvieną rytą. Karamelinės spalvos paltas, vėjyje besiplaikstantys plaukai, ant nosies juodi saulės akiniai. Šį kartą nelieku tyliai stebėti, o išlipęs iš automobilio sparčiu žingsniu nusiveju ją per geltonus klevų lapus.

Šaltukas maloniai kanda nosį. Žiema jau visai į veidą šnopuoja.

– Atsiprašau panele, – šūkteliu jai pavymiui, – pametėte kažką.

Kotryna automatiškai atsisuka ir matau, kai iš nuostabos prasiveria raudonos putlios lūpos.

– Ąžuolai? – taria nusiimdama tamsius akinius, lyg negalėdama patikėti, tuo ką mato, – ką tu čia darai?

– Turiu tau kai ką.

– Ką?

– Ramius sapnus, – šypteliu matydamas, kaip ji nesuprasdama suraukia nosį. – Gal galime prisėsti kur nors trumpam?

– Man paskaita prasidės, – ji pakelia ranką, atsmaukia rankovę žvilgteldama į laikrodį ir nusišypso pažvelgdama į mane, – nesvarbu kada. Eime, žinoma!