1 skyrius. „Kas tas Dominykas?

17 1 0
                                    

Buvo šaltas lietingas vakaras. Buvo toks stiprus lietus, jog net buvo galima teigti, kad „pliaupia kaip iš kibiro". Daugelis žmonių ruošėsi miegoti, kadangi buvo labai tamsu, nors ir buvo tik šešiolikta valanda. Tačiau Dominykas tikrai nebuvo vienas iš šių žmonių. Galima buvo nuspėti, jog jis tikrai žaidžia savo mėgstamiausią žaidimą „Fortnite" ar „Brawl Stars", bet kas keisčiausia – taip iš tiesų nebuvo. Jis sėdėjo virtuvėje ant virtuvinio stalo ir spoksojo pro langą. Jis stebėjo pro jo gatvelę pravažiuojančias mašinas, bei stipriai pliaupiantį lietų. Tačiau jo mintys sukosi apie nieką kitą, kaip Justą.

Taip, Justas buvo vienas geriausių Dominyko draugų. Jie kartu darydavo įvairiausias nesąmones: mušdavosi, vokdavo kitų mokinių daiktus, tyčiodavosi iš jų ir t.t. Tačiau Dominykas jį matė daugiau nei draugą; jis norėjo „susimesti" su Justu. Tai tesėsi jau nuo pat jų susipažinimo pradžios; kai pirmą kartą Dominykas pažvelgė Justui į jo žydras akis – jis suprato, jog jis yra jį beprotiškai įsimylėjęs. Jis savo šią paslaptį Justui norėjo pasakyti labai ilgą laiką, bet jis bijojo. Jis bijojo būti atstumtas savo geriausių draugų, ypač Justo. Jis bijojo tų pašiepiančių žvilgsnių mokyklos koridoriuje iš kitų mokinių ar mokytojų. Kaip į tai reaguotų jo auklėtoja Greta sužinojusi apie tai, ką jam pasakytų jo mamytė Šarūnė? .. Dėl šių priežasčių jis taip ir niekad niekam neatskleidė šios savo vienos didžiausių paslapčių net ir tiems, kuriais labiausiai pasitiki.

Tačiau pagalvojus iš kitos pusės, jo nuomonė apie save tikrai nebuvo bloga. Nors po visą mokyklą sklido gandai, jog jis buvo vienas didžiausių mokyklos „dūhų", apie save jis tikrai taip nemanė. Save laikė vienu kiečiausių šeštokų mokykloje; geresnių už jį – tikrai „nebuvo".

Dominykas išties galėtų tapti vienu „kiečiausių" mokyklos mokinių, jei bent šiek tiek išmoktų gerbti ne tik save, o ir kitus bei nustotų elgtis kaip mažas vaikas. Tačiau taip elgėsi ne jis vienas, o ir kiti jo draugai – Justas, Simas, Martynas ir t.t. Net nesuskaičiuosi, kiek kartų jis lankėsi pas socialinę pedagogę dėl įvairiausių jo iškrėstų nesąmonių. Atrodė lyg jis negalėjo ištverti nė dienos nenuvestas į jos kabinetą. Tačiau jo nuomone, jam tai buvo kaip tik į naudą – jis galėdavo praleisti pusę pamokos sėdėdamas jos ofise ir nieko neveikdamas.

Taip pat jis ne tik dažnai lankėsi pas Laimutę, o ir rinko begalę pastabų. Iš kitų mokinių galima prisiklausyti kvailiausių dalykų, už kuriuos jis yra gavęs pastabą: kaip jis prieš vokiečių kalbos pamoką pasislėpė kabinete po stalu, ir išbuvo ten nepastebėtas daugiau kaip pusę pamokos, kol pamoka vyko iš viso kitai klasei; ar kaip vidury pamokos susimušė su savo vienu geriausių draugų – Justu. Tik įdomu, kodėl jis dar vis nebuvo išmestas iš šios mokyklos dėl savo tokių „nusikaltimų"... 

Dominyko ir Justo meilės istorija: ar jie gali būti daugiau nei draugai?Where stories live. Discover now