Dominyko ir Justo meilės istorija: ar jie gali būti daugiau nei draugai?

5 skyrius. Nesibaigiančios mintys apie jį

Dominykas nusileido laiptais žemyn, dar tikėdamasis pamatyti Justą, tačiau jis jo niekur daugiau nebematė. „Gal jis išėjo namo" – pagalvojo.

Kadangi, Justas greičiausiai grįžo namo, Dominykas irgi nusprendė padaryti tą patį. Beeinant namo buvo jau gana tamsu, tačiau gatvėje šviečiantys žibintai gatvę pavertė gana jaukia. Dominykui atrodė, jog jis norėjo tiek daug visko pasakyti Justui, tačiau tuo pačiu – net ir nežinojo ką. Viduje jis buvo begalo laimingas, sužinojęs, kad jis patinka savo crush'ui. Jis tikriausiai niekam niekada nebuvo patikęs, todėl jam tai buvo lyg kokia dovana, kurios jis niekad nesitikėjo gauti. Tačiau, nors ir jis buvo be galo laimingas, jo galvoje vis tiek sukosi keli dalykai; „kas būtų, jei mano mama sužinotų kažką apie tai? Kaip ji reaguotų? Gal ji atimtų mano kompiurerį visai savaitei? O gal kaip tik, niekada daugiau nebeišleistų manęs į lauką ir valandų valandas turėčiau sėdėti namuose nieko neveikdamas, tik žiūrėdamas pro langą galvoti apie Justą, tačiau negalėti jo niekad gyvenime daugiau pamatyti?" – galvojo Dominykas. Jis labai nenorėjo nieko prasitarti apie tai Šarūnei, tačiau gal būt ateis momentas, kai jis daugiau nebegalės to paslėpti ir pasakyti jai tiesą.

Grįžęs namo, Dominykas nusiprausė ir krito į lovą – buvo labai pavargęs. Norėjo greitai užmigti, bet negalėjo. Kas jam taip trukdė? – ogi mintys apie jį. „Jis toks gražus. Jo akys tokios mėlynos – lyg vandenynas, kuriame nuskęstu kiekvieną kartą pažvelgęs į jį. Tos bangos mane džiugina ir nuramina. Aš viską padaryčiau, jog galėčiau gulėti jo rankose ir meiliai žiurėti į jį nuo pat ryto iki sutemos. O tas jo bučinys buvo tiesiog neapsakomas – jo lūpos tokios švelnios. Norėčiau, kad jos liestų mano veidą ir lūpas kiaurą parą. Aš tiesiog viską padaryčiau, kad galėčiau būti su juo ir niekada neišsiskirti"...