Dominyko ir Justo meilės istorija: ar jie gali būti daugiau nei draugai?

2 skyrius. Pagaliau baigėsi tos nuobodžios atostogos

Išaušo niekieno nelauktas pirmadienio rytas. Nei čiulbėjo paukštukai, nei švietė saulutė, tačiau lauke buvo gana šviesu. Nenoromis atsikėlė ir Dominykas. Jo plaukai buvo visiškai suvelti, o kambarys atrodė tragiškai – jo drabužiai buvo suversti į didžiausią krūvą, o visas stalas buvo apkrautas vadovėliais, šiukšlėmis ir kitais daiktais. Dominykas iš tos drabužių krūvos greitai susirado kažkokius marškinėlius su užrašu „game on" ir jo „legendines" kelnes, ant kurių šoninių kišenių buvo kažkokie užrašai. Jis greitai apsirengė drabužius, susikrovė kuprinę ir nubėgo į virtuvę.

Jis ilgėdavosi tų dienų, kai ryte atsikėlus užuosdavo gardų pusryčių kvapą, kuriuos jam Šarūnė gamindavo kiekvieną dieną, tačiau taip nebėra. Šarūnė anksti ryte išvažiuodavo į darbą, o grįždavo vėlai vakare, todėl jos namuose nebūdavo visą dieną. Tačiau Dominykas tuo nesiskundė. Vos ne kiekvieną dieną į savo „hatą" pasikviesdavo draugų, su kuriais pražaisdavo Fortnaitą likus kokiai valandai iki Šarūnės grįžimo namo. O tą visą valandą – pražiūrėdavo Tiktoką, ar pražaisdavo kitus žaidimus. Tačiau Šarūnei grįžus, ji iškarto lėkdavo miegoti, kadangi labai pavarkdavo nuo viso darbo ir streso. Todėl atrodė, lyg Dominykas net neturėdavo laiko pasikalbėti su mama. Tačiau jam pačiam tai visiškai nerūpėjo.

Truputėlį užkandęs, jis apsiavė savo batus, apsivilko striukę ir išskubėjo į mokyklą. Beeidamas į mokyklą jautėsi begalo pavargęs. „Tikriausiai per ilgai vakar užsisėdėjau žaisdamas Fortnaitą" – pagalvojo jis. Tačiau tai buvo tiesa; jis užmigo penktą valandą ryto, o atsikėlė – pusę septynių, todėl ir buvo nekeista, kodėl jis taip jautėsi. Jis labai nenorėjo eiti į mokyklą, tačiau prisivertė vien dėl to, kad galėtų vėl išvysti Justą. Asmeniškai be Justo jis jautėsi, kaip niekas. Atrodė, lyg jis negalėjo gyventi be jo. Jis buvo per daug ir per stipriai prisirišęs.

Po kelių minučių jis pagaliau pasiekė mokyklą. Įžengus vidun, mokykloje atrodė labai tuščia, nesigirdėjo jokie vaikų balsai, tvyrojo visiška tyla. „kaip kokioj bažnyčioj čia aš" – pagalvojo jis.

- Labas rytas! – pasisveikino budintis Kęstutis. Tačiau Dominykas praignoravo Kęstučio pasisveikinimą ir tyliai nužingsniavo iki rūbinių pasidėti striukę. Pasidėjęs striukę, jis užlipo į trečią aukštą, kadangi jam pirma pamoka buvo tikyba, ir atsisėdęs ant suoliuko pradėjo žaisti Brawl Starsą.

Po pusvalandžio atėjo jo geriausias draugelis – Justas. Dominykas visą rytą nekantravo jį pamatyti, o pamatęs – begalo tuom džiaugėsi. Tačiau jis nenorėjo to parodyti, „dar kažkas pagalvos, kad man jis patinka" – pagalvojo jis. Justas prisėdo prie jo, ir jie tą visą likusį laiką iki pamokos praleido žaisdami Brawl Starsą kartu. Jiems pralaimėjus kelis kartus, Dominykas Justui nieko nesakė, nors kiekvieną kartą pralaimėjęs jis pradeda daužyti aplinkui jį esančius daiktus iš pykčio.

Pasibaigus trečiai pamokai, pagaliau prasidėjo visų mokinių labai laukta ilgoji pertrauka. Tačiau Dominykas kaip tik jos nelaukė. Jei paklausite, kodėl, na, jis nenorėjo, jog jo bičiulis kažkur turėtų išeiti. Tos dienos, kada Justas išeidavo iš pamokų, jį begalo be krašto nervindavo. „Kodėl jis visad turėdao palikti jį..?". Atrodė lyg Dominykas net negalėjo įsivaizduoti kelių valandų būdamas be jo. Jis jausdavosi tiesiog kitaip.

Dominykas palydėjo savo geriausią draugą iki spintelės esančios trečiame aukšte. Pečiulis apsivilko mėlynos spalvos striukę, užsidėjo kepurę, pasiėmė savo raudonos spalvos „Hogwartso" kuprinę ir atsisveikinęs su Dominyku išėjo iš mokyklos. Jam išėjus, Dominykas jautėsi gana liūdnai, tačiau jis bandė to neparodyti. Kad pasikeltų nuotaiką, jis nužingsniavo trečio aukšto koridoriumi į koridoriaus galą, kuriame anksčiau mokykloje buvo „prailginta grupė", kur pradinukai galėdavo pasilikti po pamokų. Jis atsisėdo ant kėdės ir pradėjo žaisti Brawl Starsą su jo draugeliu Simu. Pralaimėjęs žaidimą, Dominykas visiškai pamiršo, kur esą ir taip smarkiai supyko, jog net pradėjo muštis su Simu. Ramus ir tylus mokyklos kampelis tapo tikru bokso ringu. Ten budinti tikybos mokytoja net nesureagavo į muštynes; matyt, ji jau įpratusi beveik kiekvieną dieną matyti Dominyką mušantis su kitais mokyklos mokiniais.

Besimušant, Dominykui iš kišenės iškrito telefonas, todėl telefonui nukritus ant žemės, jis žaibo greičiu jį pakėlė ir atsisėjo ant netoli jo stovinčios kėdės. Tik jam atsisėdus, jo telefonas suskabėjo ir ekrane pasirodė žinutė. „Nuo ko gi ji?" – pagalvojo jis. Pasirodo, tai buvo žinutė nuo Justo: „Labas. Gal norėtum susitikt šian vakare prie mano hatos?". Dominykas perskaitęs jo žinutę, iškart atrašė: „Ok, atlėksiu".

Jis taip nekantravo sisitikti su juo pasibaigus pamokoms. Gal tai bus šansas jam pasakyti Justui tiesą?