Rubino pilies vaiduokliai

01

Kampiniame kieme, su dailiai prižiūrėtu sodu, plaikstėsi ką tik išskalbtos baltos paklodės. Nuo įsismarkavusio vakario vėjo darinėjosi aplūžę tvoros varteliai ir skimbčiojo medinio namo verandoje pakabinti vėjo varpeliai. Nepatenkintas pastarųjų keliamu garsu lojo juodas kaimyno šuo. Tarp aukštų žolių, mėgaudamasis besileidžiančios saulės spinduliais, gulėjo rainas katinas. Šis akylai stebėjo mažą kaimelį supančio miško tankmėje čiulbančius paukštelius.

Tačiau nors ir buvau šios trobelės savininkė, šią akimirką negirdėjau po visą gyvenvietę aidinčios, gamtos kuriamos melodijos. Praėjus keturis panašios išvaizdos namus ir pasukus į kairę, driekėsi nedidelė aikštelė. Jos viduryje stovėjo akmeninis šulinys. Pastarajį iš visų pusių supo tušti turgelio prekystaliai, kurie dienos metu lūšdavo nuo gyventojų užaugintų gėrybių, ar medžiotojų girioje sugautų laimikių. Nuošalyje stovėjo ir vietinė smuklė. Būtent ten, mėgindama atsipalaiduoti nuo įtemptų dienos darbų, šiuo metu klausiausi linksmybių bruzdesio.

Šaltos akmeninės sienos gaivino geriančių ir šokančių kaimiečių kūnus. Neaukštą stogą laikė medinės sijos, ant kurių slėpėsi dvi pilkšvos pelės. Arti vienas kito sustumti stalai drebėjo nuo į juos trankomų delnų ir ištuštintų bokalų. Pastarieji kilnojosi kartu su patalpoje skambančia pakilia muzika, kuri atsklido iš kampe grojančių vietinių jaunuolių dueto.

Paveikta linksmos atmosferos, garsiai juokiausi ir valiausi alumi apipiltą suknelę. Tuomet atmetusi kaimyno Beno kvietimą šokiui, nuskubėjau prie baro. Ten stalviršį įnirtingai blizgino apkūni raudonplaukė mergina.

─ Kiek kartų jis kvies tave šokiui? ─ pakėlusi antakį pasiteiravo Luiza.

─ Sprendžiant iš to, kad naujo kvietimo sulaukiu po kiekvieno jo ištuštinto bokalo - dar tikrai ne vieną, ─ sukikenusi atsisėdau ant nepatogios baro kėdės ir mėgindama atgauti kvapą paprašiau puodelio vandens.

─ Nepamiršk, kad rytoj turi anksti keltis, ─ kaip visada manimi rūpinosi.

─ Pamenu! ─ linktelėjau. ─ Tačiau ne per daug anksti, nes tamsoje dar supainiosiu vingiorykštę su mauda. Nebent nori nunuodyti savo niekam tikusį vyrą, geriau melskis, kad šios klaidos nepadaryčiau.

Luiza tik pavartė akis, bet vis vien menkai šyptelėjo. Netoliese sėdėjęs lankytojas paslapčia ištiesė ranką link už baro stovinčio butelio, bet netrukus rankšluosčiu gavo per pirštus. Šiam tyliai nusikeikus ir piktai pažvelgus iš padilbų, draugė vėl sutelkė dėmesį ties manimi:

─ Ar turėtum laiko ir man pririnkti arbatžolių? Norėčiau pasipildyti beveik išsekusias atsargas, ─ man linktelėjus, ši pastūmėjo ant popieriaus surašytą trumpą sąrašą. Net ir tokiais vakarais Luiza nesiliovė galvoti apie darbą. Žinodama, kad mano draugės nepakeis jokie pamokslai, nusukau žvilgsnį į, su metaline armonika, prie muzikantų dueto prisijungusį Beną.

Staiga mane privertė krūptelėti garsiai sucypusi atitraukiama kėdė. Ant jos užsikabarojo Borisas - vietinis girtuoklis. Kol gerklę paliko garsus kosulys, iškeltas pirštas pareikalavo dar vieno gėrimo. Šio sulaukęs akimirksniu panardino ūsus baltoje, kaip jo išblyškusi oda, putoje. Pastebėjau kakta varvantį prakaitą, kuris įlašėjęs į bokalą, regis, visai nesugadino alkoholio skonio. Pasišlykštėjusi susiraukiau.

─ Oras toks vėsus, o vis tik artinasi audra. Negeras ženklas, ─ sumurmėjo delnu nusibraukdamas šlapius ūsus. Susižvalgiusi su Luiza tik nežymiai truktelėjau pečiais. Borisas buvo plačiai kaimelyje paplitęs pasakorius. Nors jis pats šventai tikėjo kiekvienu savo žodžiu, aplinkiniai net ir po tiek metų liko skeptiški. Ir tai visai nestebino, mat pastarojo istorijos perspėdavo apie įvairius blogus ženklus, raganas ir netgi velnius. Tačiau nors ir keistas, vyras nebuvo blogietis. Savo protą seniai paskandinęs bokalo dugne, šis tik slankiodavo žvyruotomis gatvėmis ir šnekėdavosi su savimi arba su kartkartėmis jo pasakojimais susidomėjusiais vaikais, kurie buvo didžiausi jo gerbėjai.