Uždraustas vaisius

7

Praėjo kelios dienos, tą vakarą man pavyko išsisukti, apsimetant labai pavargusi. Merginos taip pat nusiramino, viskas grįžo į savo vietas, tik kelionės iki darbo buvo kur kas ilgesnės nei anksčiau. Iš mano tėvo gaujos taip pat kol kas nieko nebuvo girdėti. Semas po tos dienos kažkur išvyko ilgam, Adamas jau ligoninėje laukia gimstančios dukrytės, tad mus prižiūrėjo Bilas.
Gaminau visiems vakarienė, kuomet į virtuvę pulte įpuole Viki.
- Tu įsivaizduoji, Bilas sakė, kad bosas leido mums išeiti į miestą.
- Tikrai? - nustebusi, trumpam žvilgtelėjau į ją dedama sūrį ant kepsnių,- kažkas naujo.
- Tikrai taip. Gal pagaliau pasitiki mumis,- nusijuokusi atsisėdo priešais,- tad baik gaminti ir lekiam gal į kokį klubą?
- Tau klubų per mažai?- įėjusi Liusi pasišaipė iš bičiulės, kas tikrai prajuokino mane.
- Tu teisi... Tai gal į kokia kavinė ar apsipirkti?
- Mielai nueičiau apsipirkti, mano garderovui reikia atsinaujinti,- baigusi gaminti, atsisukau į merginas.
- Puiku tai eime ruoštis.
- Jūs eikit, aš pranešiu visiems apie vakarienę.
Merginoms nuskubėjus ruoštis, visiems nuėjau pasakyti, kad vakariene paruošta, tuomet pasibeldžiau į Semo duris. Bet kadangi niekas neatsakė, kas reiškia, kad jo dar nėra, tiesiog palikau rašteli su nuoroda kur rasti maistą ant jo kabineto stalo. Galiausiai visos trys pasiruošusios, su Bilo žinia kaip bebūtų, išvykome miesto centro link. Vos pasiekėme norimą vietą, pirmiausia nuskubėjome apatinių skyriaus link, tuomet merginos patraukė papuošalų skyriaus link, o aš nusprendžiau susirasti sportinės aprangos parduotuvę. Suradusi ko reikia, pagaliau su bičiulėmis rinkomis kelis rūbų derinius.
- Šie tau tinka labiau nei tas bobučiu kostiumėlis,- man žvelgiant į save veidrodyje, nusijuokė Liusi. Per visą tą laiką gerokai sukudau, tad sunkokai radome mano dydžio rūbų, bet pavyko rasti kas patiko. Vilkėjau odinį ruda, trumpą sijonėli, balta vos ne permatoma palaidinė, ir juodą diržą, galva puošė ruda skrybėlė, o avejau, baltus kobojiškus aulinius. Dar prieš kelis mėnesius nebuciau patikėjusi kad iš laisvų ir nutrintu rubu pereisiu ant figūra išryškinančios aprangos.
- Gražu, tik kažin kur rasiu visa šitai apsirengti,- sarkastiškai nusijuokiau.
- Manau kažką sugalvosim,- netikėtai už savęs išgirdusios vyro balsą, visos kruptelėjome. Mikliai apsigrežusios už savęs išvydome Semą su apsauga.
- Sveiki, ponia,- pasisveikino merginos,- Bilas sakė, kad leidote.
- Tiesa, bet užtrukote, tad atvykau asmeniškai jus parsinežti.
Žvilgtelėjusi į laikrodį nusikeikiau, jis buvo teisus, buvome čia visas tris valandas, o atrodė katik atvykome.
- Bet leisiu baigti matuotis, o tuomet viską paduokit apsaugai, šįkart sumokesiu.
- Ačiū,- visos trys padėkojusios greitai nubėgome persirengti. Visą laiką, Semas nenuleido nuo manęs akių, kas mane kiek gilumino. Negalėjau normaliai atsipalaiduoti. Mums apsisprendus ir viska pasimatavus, pagaliau grįžome namo. Padėkojusios už viska pasisukome eiti į savo kambarius, bet netikėtai buvau sulaikyta ir apgrežta į Semą.
- Eime į mano kabinetą, reikia pasikalbėti.
- Gerai,- padavusi krepšius, nustebusioms bičiulėms, nusekiau kabineto link. Kur mūsų jau laukė Adamas su Bilu.
- Sveiki.
- Tau skambina,- šaltai atsakęs Adamas, padavė mobilųjį. Sutrikusi paėmiau iš jo mobilųjį.
- Klausau?
- Labas, dukrelė,- kitame gale išgirdusi tėvo balsą, nustebau.
- Tėve?
- Taip čia aš. Kodėl man melavai?
- Apie ką tu?
- Sakei radai darbą, gyveni saugioje vietoje!- jau rėkė jis,- ar užauginau melage parsidavele?!
- Aš...
- Liepiau vyrams išgelbėti mano dukrą, o ką sužinau?! Kad jos nereikia gelbėti, kad ji nužude saviškius!
- Saviškius?- nusijuokiau,- primink, kas man jie tokie?
- Emily, nepradėk, pati viską žinai...
- Ar tikrai aš viską žinau? Išvis kaip suprasti, tu kažką kažkam liepei?
- Kolo nebėra, gauja mano. Tu tuoj pat grįži ten kur tavo vieta.
- Niekur aš negrišiu. Turėsi mane parsivežti lavonmaiši, kad grižčiau pas tave.
- Tu mano dukra...
Daugiau nebesiklausiusi jo padėjau ragelį. Nusikeikusi, padaviau mobilųjį Bilui. Jei Kolo nebėra, tėvas gali daryt ką nori. O žinant jį, tai labai blogai.
- Tai gal dabar teiksies mums viską paaiškinti?- atsisėdęs už stalo, pasiteiravo Semas,- nes žinai mums kažkodel nepavyko nieko sužinoti nei apie tave nei apie tavo šeima. Visi vyrai kuriuos siunteme buvo nužudyti.
- Esant tokiai situacijai manau privalau pasakyti.
- Tai klausau tavęs.
- Ta kauja kuri sudegino klubą... Ji vadinasi drakono gauja. Jiems reikia manęs, gyvos.
- Drakono?- nustebo Bilas,- bet ji viena seniausių, iš kur tu juos žinai?
- Mano tėvas gaujos galva.
- Ir tu tik dabar tai mums sakai?!- trenkė į stalą Semas.
- Leisk man normaliai viską papasakoti!- surikusi atsisėdau priešais jį,- nori tiesos? Tai štai klausyk. Mano tėvas sėdėjo kalėjime už išprievartavima, kuomet susipažino su mano mama, tuo metu ji dirbo kalėjimo seselė. Jie pamilo vienas kitą ir gimiau aš. Kai tėvą paleido man buvo metukai. Tuomet ir sužinojo mama koks tėvas yra, tuo metu jis buvo tos gaujos vado Kolo dešinioji ranka. Jis mane auklėjo, augino kaip normalų vaiką, niekam iš gaujos neleido nei prasitarti man apie jo veiklą, o tuo labiau niekam neleido manęs liesti ir bandyti paversti gaujos dalimi. Nors pagal jų taisyklės visi gimė gaujos nario šeimoje nuo gimimo tampa jos dalimi. Bet jie pažinojo mano tėvo tą baisiaja pusę kokios aš nepažinojau, tad jam pakluso, kad ir buvo niekas. Viskas taip ir buvo iki kol man nesuėjo 11metų...
- Kas tada įvyko?- prisėdo šalia Adamas.
- Aš paveldėjau išjo šaltakraujiškuma, potraukį žudyti. Paslapčia sekdavau jį, stebėjau viską, mokiausi, tada nugvelbiau ginklą iš savo bičiulio Teo ir miškuose bamdžiau mokytis pati. Bet tėvas mane pagavo ir aišku kentėjo mama, ne aš, taip sužinojau koks jis pabaisa iš tiesų yra. Tada pirmą kartą pabėgau ir susipažinau su Bone ir Ana.
- Jos žino tiesa?- toliau domėjosi Adamas.
- Ne. Tik žinojo, kad turiu alkoholika tėvą ir smurtautoja. Tai iš dalies tiesa ir melas, jis niekada negėrė, bent jau ne prie manęs. Aš jam tarsi kaip jis visada sakė saulės spindulys visame šitame šude...
- O kaip suprasti tu paveldėjai potraukį žudyti?- įsiterpė Semas.
- Jei išvysdavau leisgyvį gyvūną niekada nebandžiau jo gelbėti priešingai, pati baigdavau jo kančias,- nusijuokiau,- mokykloje labiausiai domėjausi kūno kultūra ir anatomija. Nors mokiausi visur labai gerai mano vidurkis toks kad galėčiau bet kur stoti mokytis, bet ties tom dviem pamokom man lygių nebuvo,- atsidusau,- taigi kai tėvui pasakiau, kad išvykstu, jis labai įsiuto, bandė mane užrakinti, paslėpti, bet vis vien sugebėjau pabėgti, o galiausiai pasidavęs te pasakė, kad galiu bėgti kiek kojos leidžia, bet nuo to nepabėgsiu, tai mano kraujyje ir jis buvo teisus. O dabar kai jūs kvailiai užsimanėt patenkinti savo ego, jis žino kur aš ir labai yra įsiutęs, kad jo numylėtine įsivėlė į visą tai. Kolo nebėra dabar jis vadas ir viską padarys, kad grįsčiau į gaują. Tas vaikinas kurį nušoviau gelbėdama Viki su Liusi... Jo vardas buvo Teo, jis mano vaikystės draugas ir buvęs...
- Tu jį vis dar myli?- palietė mano nuoga šlaunį Adamas.
- Mylėjau... Su juo galėjau būti savimi, bet kažkodel nužudžius jį nieko nepajaučiau. Tik pykti.
- Pykti?- nustebo Bilas.
- Taip, kad nepaklausė manęs ir nepabėgo su manimi kaip buvom sutarę, o prisijungė prie gaujos. Kaip ironiška tiesa?- nusijuokusi atsistojau,- pati ir baigiau jo gyvybę ir nei kiek nesigailiu. Nors žmogų žudžiau pirmą kartą. O dabar manęs ateina tėvas. Ir nežinau ar šįkart pabėgsiu nuo jo.
- Yra viena išeitis kaip tave iš čia ištraukti ir išgelbėti,- prabilo Semas,- apie tai seniai svarstau tiesa pasakius.
- Tu rimtai?!- pasipiktino Adamas,- ir tik dabar tai sakai? Galėjom seniai to išvengti.
- Na matai nuo to priklauso ne tik jos, bet ir mano gyvenimas.
- Ką turi omenyje?- atsisukau į vaikiną.
- Sutik tekėti už manęs ir visos problemos išsispręs.
- Tu turbūt juokauju?- nesusivaldžius ėmiau juoktis,- tekėti už tavęs ? Niekada.
- O žinai tai gera mintis,- susimąstė Bilas,- jei susituoksit pagal gaujų įstatymus, vienas kitam pasižadėsit krauju, tavo tėvas nieko nebegalės padaryti, o jei bandys jį nubaus krikštatėvis. O kaip įrodymą turėsit žiedus pasidaryti išsitaturuodami su gaujos inicialais.
- Žinai aš jiems abiems pritariu,- atsistojo Adamas.
- Jūs nesveiki,- nusijuokiau,- pagal gaujos įstatymus? Bent suvokiat kas tada laukia manęs? Aš negalėsiu jo imti ir palikti, nebent mirsiu ar jis mirs.
- Bet tai vienintelė išeitis,- atsistojo Semas,- nebent nori grįžti pas tėvą.
- Gerai, sutinku,- priėjau prie stalo ir atsirėmiau rankomis į jo paviršių,- bet pasiruošk miegoti atmerktomis akimis.
- Tu man grasini?
- O taip, mažuti,- mirktelėjau,- tavo gyvenimą paversti pragaru.
Tuomet apsisukusi ruošiausi išeiti, kuomet jo balsas vėl sulaikė mane.
- Tuomet sutarta, rytoj vakare tuokiames, pasiruošk, mažutė.
- Užsikrušk,- atkirtusi, palikau besijuokiančius Adamą su Bilu ir susierzinusį Semą. Oj Semai, pats pasirašei mirties nuosprendį. Gal tai vienintelė išeitis, bet priversiu to sprendimo gailėtis.