Trečiasis Salvatore [Lithuanian language]

Katerina

Pramerkiau akis, pajutau, kad guliu ant kažkokios sofos. Jau buvo rytas. Kiek apsidairęs supratau kur esu. Buvau Stefano ir Deimono namuose, tik šį kartą nebuvau pririštas prie kėdės ir manęs niekas nekankino. Atsikėliau nuo sofos ir ėjau link durų.

- Ir vėl išeini?- Paklausė manęs kažkas. Atsisukau ir pamačiau, kad tai Elena.

- Nebent paaiškintum kaip aš vėl čia atsidūriau.- Atsakiau ir priėjau arčiau jos.

- Tave čia atitempė Deimonas su Stefanu.- Atsakė ji ir nuėjo atsisėsti.

- O iš kur jie sužinojo kur aš esu?- Paklausiau ir atsisėdau priešais ją.

- Bonė paskambino ir pasakė.- Tarė Elena taip tarsi jau būtų pavargusi nuo mano klausimų.

- Bonė, tai ta ragana kuri sužeidė mane miške? Ir iš kur ji mane žino?- Klausinėjau jos.

- Taip ta pati. Ir ji nežino. Todėl Stefanas su Deimonu nuvežė ją visai į kitą miestą kur gyvena jos mama, pasiimti burtų knygų, tam, kad galėtų daugiau išsiaiškinti apie tavo medalioną. O aš likau čia saugoti tavęs.- Pasakė ir atsiduso Elena. Kai ji pasakė apie medalioną, iškarto patikrinau ar jis vis dar kaba man ant kaklo. Medalionas buvo vietoje.

- Na aš ne mažas vaikas, kad mane reikėtų saugoti. Beja, kadangi jau užsiminei, man labai įdomu. Kuris tavo vaikinas Demonas ar Stefanas, pastebėjau, jog tu neabejinga jiems abiem.- Tariau ir nusišypsojau.

- Neivienas.- Atsakė ji man ir pamačiau jos veide liūdesį.

- Na, jei neišsirinksi, tai yra dar vienas Salvatore.- Nusijuokiau.

- Na aš nebūsiu tokia kaip Katerina,- nusijuokė ji,- Beje, kaip toji Liusė, ar ji ne tavo mergina?- Paklausė manęs Elena.

- Ne, ji tik draugė.- Atsakiau.

- Aišku.

- Turiu dar vieną klausimą.- Tariau.

- Klausk.

- Gal galiu pasinaudoti dušu?- Paklausiau ir nusišypsojau.

- Žinoma.- Atsakė ji ir parodė man kur eiti. Kol prausiausi galvojau apie Liusę, greičiausiai ji kraustosi iš proto laukdama manęs motelije, tik keista, kad neskambino. Išėjęs iš dušo apsirengiau, bet neradau savo marškinių. Nuėjau į svetainę kur sėdėjo Elena.

- Elena, tu paimei mano marškinius?- Paklausiau priėjęs arčiau jos.

- Aš juos išmečiau.- Tarė ji ir atsisukusi nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.

- Kodėl? Nejaugi manai, kad geriau atrodau be jų?- Paklausiau ir nusišypsojau šelmiška šypsena.

- Ne, tiesiog pamaniau, jog suplėšytų ir krauju ištepliotų marškinėlių nebenorėsi nešioti. Štai, imk šiuos.- Padavė man juodus marškinius.

- Kieno jie?- Pasidomėjau.

- Koks skirtumas, nejaugi tau bus geriau jei žinosi kieno jie?- Tarė ji ir nuėjo į virtuvę. Nieko jai nebeatsakiau, tiesiog apsivilkau marškinius ir atsisėdau ant sofos. Po poros minučių Elena grįžo su dviejomis pilnomis stiklinėmis kraujo.

- Štai, prašau.- Padavė man stiklinę Elena ir atsisėdo šalia.

- Ačiū.- Padėkojau. Kai atsigėriau, kraujas man vėl pasirodė keisto skonio.- Kodėl pas jus kraujas kažkoks keistas, keisto skonio?- Paklausiau.

- Todėl, kad čia gyvūno, o ne žmogaus kraujas.- Nusijuokė ji.

- Su tokiu niekada nepasisotinsi. Gal turi ką nors stipresnio?- Paklausiau ir nusišypsojau.

- Tuoj paieškosiu. Yra tik burbono ir burbono.- Tarė ji ir nusišypsojo.

- Tiks.- Pasakiau ir paimiau iš jos vieną butelį. Maždaug po dešimties minučių abu jau bvome išgėre po butelį burbono, taigi pasimėme po dar vieną. Daug juokėmės, kalbėjome apie įvairiausius dalykus. Vėliau pasileidome muziką ir pradėjom šokti.

- Gal dar po vieną?- Paklausiau Elenos.

- Žinoma.- Tarė ji ir atnešė po butelį burbono. Ir man atrodo ji priėjo per arti manęs, nes mūsų lūpos susilietė ir tas susilietimas virto aistringu bučiniu, vėliau glamonėmis, o po to dar rimčiau...