Trečiasis Salvatore [Lithuanian language]

Kuo daugiau Salvatorių, tuo geriau...

- Kas tu?- Giliai kvėpuodamas ištariau.

- Oi, ne. Čia klausimus uždavinėju aš. Taigi, kas tu toks ir ko tau reikėjo iš Elenos?- Paklausė jis ir nuo žemės pasiimė kažkokį metalinį strypą.

- Ach.. tai štai koks tos kalės vardas- Tariau ir jis perdūrė man širdį tuo metaliniu strypu. Surėkiau, nes skausmas buvo žiaurus.

- Ko tau reikėjo iš Elenos?- Paklausė dar kartą ir ištraukė metalą iš mano širdies.

- Ji pavertė mane vampyru.- Atsakiau į jo klausimą ir jutau kaip lėto žaizda užgyja.

- Ką? Tai neįmanoma.- Tarė jis ir nusijuokė.

- Tai Katerina Deimonai.- Tarė Elena įėjusi į kambarį.

- Kas? Ir kodėl neįmanoma?- Paklausiau, nes visai nieko nebesupratau.

- Katerina, tai Elenos antrininkė, ar atvirkščiai. Vienu žodžiu jos visiškai vienodos. O neįmanoma todėl, kad Elena tik prieš pora mėnesių pavirto vampyre, o pažiūrėjus į tave atrodai ne toks jau ir jaunas vampyras.- Paaiškino man tas vaikinas. Kaip supratau jo vardas Deimonas. Esu girdėjęs apie tokius dalykus kaip antrininkai, bet niekada nesu matęs.

- Tai norite pasakyti, kad ne Elena pavertė mane vampyru?- Paklausiau.

- Bingo!!! Atspėjai.- Sušuko Deimonas pasišaipydamas.

- Tai gal dabar mane paleisite?- Pasidomėjau ir pažvelgiau į Eleną.

- Na jau ne, tu bandei nužudyti Eleną. Bala žino ko tu dar gali prikrėsti.- Tarė jis ir nusijuokė.

- Ei, juk aš nežinojau. Atsiprašau, kad užpuoliau tavo merginą, bet dabar jau ir galėtum mane paleisti!- Sušukau.

- Ji nėra mano mergina.- Tarė Deimonas ir atsisuko į Eleną. Elena priėjo prie manęs ir atrišo virves.

- Tu laisvas, gali eiti.- Tarė ji ir nuėjo į kitą kambarį.

- Ačiū ir dar kartą atsiprašau.- Tariau ir stojausi nuo kedės prie kurios buvau pririštas.

- Ei, Elena Kodėl tu taip padarei?- Paklausė jos Deimonas, bet ji nieko nebeatsakė. Aš atsisėdau ant sofos.

- Tai ir tau yra tekę susidurti su Katerina?- Atėjęs į kambarį tarė tas kitas vaikinas. Atsisėdo šalia manęs ir padavė stiklinę su krauju.

- Na taip, ji tikra kalė.- Atsakiau ir pradėjau gerti, nors kraujas man pasirodė keisto skonio, gal dėl to, kad ne šviežias. Deimonas atsisėdo priešais mus.

- Taip, dabar įkurkime Katerinos Petrovos paliktųjų klubą.- Pasišaipė Deimonas.

- Tai koks tavo vardas?- Paklausė manęs vaikinas sėdėjęs šalia.

- Nikas Salvatore.- Tariau.

- Ką??????- Nustebo abu vaikinai.

- Na, taip. O kas jūs tokie būsit?- Pasidomėjau.

- Aš Deimonas Salvatore, o čia mano brolis Stefanas Salvatore.- Tarė vis dar nustebęs Deimonas. Kai jie prisistatė aš ir nustebau.

- Kiek tau metų?- Paklausė manęs Stefanas.

- Mane pavertė kai buvau septyniolikos, o dabar man jau 53.- Atsakiau.

- Taigi jeigu aš dar moku skaičiuoti, mes tavo dėdės, ar kažkas panašaus.- Tarė Deimonas ir nusijuokė.

- Dar vienas Salvatore?- Įėjusi į kambarį tarė Elena ir atsisėdo šalia Deimono.

- Taip... Matau Katerina turi silpnybę Salvatorems.- Nusijuokiau.

- Ne ji viena.- Tarė Deimonas ir atsisuko į Eleną. Elena pažiūrėjo kreivu žvilgsniu į Deimoną ir pasislinko šiek tiek toliau nuo jo.

- Taigi Nikai, kas tave atvedė į Mistikfolsą?- Paklausė Stefanas.

- Ach... Tai ilga istorija. Tiesiog aš bėgu nuo kai ko, kuris nori gauti tai ką aš iš jo pavogiau.- Tariau ir jau stojausi eiti.

- Tai nuo ko tu bėgi?- Paklausė Elena.

- Gal papasakosiu kitą kartą. O dabar turiu jau eiti. Liusė tikriausiai manęs jau ieško.- Tariau ir išėjau iš jų namo. Ėjau per mišką. Ir man atrodo pasiklydau, laimei pamačiau kažkokią merginą. Jau norėjau eiti artyn jos ir pasiklausti kelio, bet sustojau, nes supratau jog ji ragana, ji sakė kažkokį burtažodį, nuo kurio pakilo stiprus vėjas ir mano medalionas pradėjo švytėti. Ragana pajuto, kad aš čia, gal labiau mano medalioną, o ne mane. Ji savo galiomis nulaužė medžio šaką ir susmeigė į mane. Pataikė labai netoli širdies, tad aš nualpau.