Pasakojimas apie medicinos studentą

Pirma dalis

Žmogaus psichika yra nuostabus reiškinys, sugeba puikiai apsiginti nuo traumų.

Kartą piešiau komiksą, kaip su mano įgūdžiais, tai dar gerai pavyko. Bet vis tiek, ne visa istorija ten buvo pavaizduota. Komiksas buvo apie tai, kaip veikėjas Mass der Dinge kartu su kitais studentais pradeda lankyti lavonų skrodimo ciklą ir ką jis ten pamato.

Taigi Mass der Dinge buvo sukrėstas. Kodėl tai nutiko būtent jam, na ir bjaurus atsitiktinumas. Juk tiek grupių jo kurse, ir būtinai jo grupė turėjo gauti šį dėstytoją? Laimė, dar buvo laiko morališkai pasiruošti. Mass der Dinge nusipirko teisingus drabužius. Mass der Dinge pasidarė teisingą šukuoseną. Prieš veidrodį repetavo įvairias dantų sukandimo technikas. Jis išsisuks, juk ne veltui jis yra Mass der Dinge. Be to, gal reikėtų bandyti įžvelgti ir gerąsias puses? Jis išmoks skrosti lavonus, na, turėjo omenyje tikrus lavonus, tai visai naudingas įgūdis.

Užkampių užkampių užkampis. Studentai jautėsi tikrai nejaukiai. Negana to, kad mokysis apie lavonų skrodimą, bet dar ir kokioje vietoje. Čia buvo niūru, studentai baugščiai dairėsi, ieškodami auditorijos. Mass der Dinge žinojo, kur reikia eiti, jis viską viską kuo puikiausiai prisiminė, dėl to tylėdamas įsimaišė į būrelį klaidžiojančių studentų. Galiausiai kažkas iš personalo palydėjo juos į tą vietą. Niekas nebuvo pasikeitę. Ir tai buvo baisu. Jie visi stovėjo prie auditorijos durų, Mass der Dinge patikimai įsimaišęs tarp kitų studentų. Artėjo konfrontacijos momentas. Dabar jis pamatys dėstytoją, savo didįjį priešą P.

P pasirodo. Mass der Dinge pažvelgia į jį ir nemiršta iš siaubo, kaip baiminosi. P pasisveikina su studentais ir bando maloniai nusišypsoti. P atrakina auditoriją, studentai sueina į vidų. Susėda pusračiu. Tik ne iš krašto, galvoja Mass der Dinge, bet persistengia ir atsisėda pusračio centre, irgi klaida. Viduryje auditorijos stovi stalas lavonų skrodimui. Didelis ir šaltas. Mass der Dinge turi gerą atmintį, gerokai per gerą, jis tikisi, kad ji šiame cikle jo neužkankins. P kalba įžanginę kalbą, stengiasi būti malonus, tačiau studentai vis tiek atrodo įsitempę. Ši vieta nejauki ir jiems. P atrodo grėsmingas, jis nenaudoja taktikų įtampai sušvelninti, kaip kiti dėstytojai, jis labai rimtas, šypsosi tik kalbėdamas apie lavonų skrodimą. Mass der Dinge visada turi omenyje, kad gal iš tiesų čia viskas normalu, gal tik jo vaizduotė krečia pokštus. Bet dabar P rodo studentams savo senovinių kankinimo įrankių kolekciją, gal jums bus įdomu, jie va čia, šioje spintoje, jis šypsosi kone maniakiškai, ir studentai nuo to tikrai neatsipalaiduoja.

Tada P pasakoja apie lavonų skrodimo pagrindus. Kaip reikia tą atlikti, nuo ko viską pradėti. Pasakoja daug ir smulkiai. Studentai klauso susidomėję ir šiek tiek išsigandę. Skamba tikrai nejaukiai. Kažkas negerai, nes šiaip jie nebijo lavonų ir skrodimas jų niekad negąsdino. Taip, Mass der Dinge turi dėl ko būti įsitempęs, bet kiti ? Pamažu jis suvokia - pagal P dėstomą metodiką nėra galimybės atskirti, ar gulintysis ant stalo tikrai yra lavonas. Tai visiškai skiriasi nuo to, kas apie lavonų skrodimą rašoma kitur. P nemato reikalo užsiimti diagnostika, lavonas ir tiek. Iš studentų reakcijos Mass der Dinge supranta, kad ne jis vienas tai suvokė.
- Na taip, jei nebuvo lavonas, tai po skrodimo tikrai bus, - sušnibžda kažkas šalia, išgirdusieji nervingai sukikena.

P, išdėstęs savo metodiką, nusišypso ir pažada visa tai pademonstruoti praktiškai, dabar jis išeisiąs paieškoti lavonų, o jūs, studentai, turėsite pertrauką.
Visi stebi, kol jis uždaro paskui save duris. Tada auditorijoje prasideda šurmulys. Nervingiausia iš studentų neištveria:
- Jeigu dabar atsigulčiau ant to stalo, jis grįžęs mane tikrai išskrostų!
Kiti pritaria jai, dar kiti nervingai juokiasi. Mass der Dinge žiūri patenkintas, jie šaunesni, nei jis tikėjosi, jie daug supranta.

Tada grįžta P, kartu su asistentais, kurie atveža lavoną ir perkelia jį ant šaltojo stalo. P plačiai šypsosi, galėdamas parodyti studentams tokį įdomų dalyką, nėra abejonių, jis tikrai myli savo darbą.
- Atsiprašau, ar galėčiau paklausti? - išdrįsta kažkas iš studentų.
P atsisuka, įtariai žvelgdamas į išsišokėlį. Paklausti??
Studentas tikslinasi dėl metodikos, jis norėtų daugiau žinoti apie mirties atvejo nustatymą, apie tai, kaip nesuklysti. Bent jau Mass der Dinge taip supranta, P neleidžia studentui pabaigti savo klausimo.
- Kas per klausimai jums kyla?! - jis atrodo įsiutęs. Žiūri į studentą taip, lyg mieliau matytų jį ant savo stalo. Tada įtariai apsidairo po auditoriją. Bet visi kiti sėdi ramiai, jie pasimokė, jie nieko nebeklaus.
P vėl nusišypso, žiūrėdamas į lavoną.
Jis pasiima instrumentus. Aiškina studentams apie tai, ką daro.
Lavonas atmerkia akis, vos tik instrumentas pažeidžia jo odos vientisumą.
Man tik vaidenasi, galvoja Mass der Dinge, trauminė patirtis, iššūkių pilna situacija, o ir trumparegystė daro savo, tai būdinga ir net labai tikėtina jo atveju.
Šurmuliukas šalia. Kažkas šnibždasi.
- Tu irgi matei?
- Jis atsimerkė!
- Man irgi pasirodė, siaubas, negali būti.
Ar P irgi tai mato? Nepasitenkinimo išraiška pasirodo jo veide, lyg kas bandytų sutrukdyti jam dirbti. Jis piktai nužvelgia studentus, ir auditorijoje vėl pasidaro tylu.
Tada vėl nusišypso ir tęsia skrodimą.

Studentai išeina iš auditorijos tylėdami. Visai ne taip, kaip per kitus ciklus, kai pasibaigus pratyboms visi džiaugsmingai ir triukšmingai kažkur skubėdavo.
- Kaip patiko pratybos? - išdrįsta paklausti Mass der Dinge.
- Na, savotiškos, - atsako kažkas. Kažkas suprunkščia.
- Gal bus įdomu, - atsako kažkas kitas.
- O kaip jums dėstytojas? - klausia Mass der Dinge.
Šis klausimas visiškai socialiai priimtinas, jį visi uždavinėja vieni kitiems per kitus ciklus. Bet dabar jie žvelgia į Mass der Dinge, lyg jis būtų pasakęs kažką nemalonaus.
- Na, griežtokas.
Daugiau niekas nebekalba, jis neturi jokių šansų aptarti tai, ką matė.

Kitą rytą Mass der Dinge pakeliui į pratybas sutinka grupelę studentų. Kaip tik tuos, kurie sėdėjo šalia ir šnibždėjosi apie atsimerkusį lavoną.
Jis nežino, kaip paklausti. Studentai kalbasi, bet ne apie tai.
- Prisimenat vakar? - klausia jis. - Tai absurdiška, bet ar jums nepasirodė, kad jis buvo gyvas? Ir tas P, jis visiškai to nepatikrino, atrodė, kad jam tai nerūpi.
- Na, pasirodė. Bet žinoma, jis nebuvo gyvas. Juk gyvam nedarytų skrodimo, tai amoralu.
- Taip, man irgi pasivaideno ši nesąmonė, - nusijuokia kitas.
- Kokia baisi būtų situacija. Jis tikrai netikrina, gyvas ar ne. Bet, laimei, niekas neatveža gyvų į lavoninę, tai neįmanoma.
- Taip, nėra ko bijoti. Greičiausiai kažką ne taip supratom.

Na tuo ir baigėsi šis komiksas apie nuostabiąją žmogaus psichikos apsaugą nuo traumų.