Pasakojimas apie medicinos studentą

Ketvirta dalis, o greičiau jau dalelytė

Jeigu taip kartais nutiktų, kad išmokčiau piešti komiksus, tai nupieščiau vieną tokį mažytį komiksiuką apie veikėją Mass der Dinge. Jei prisimenat jį iš istorijos, kur jis buvo medicinos studentas ir susidūrė su tuo, ko bijojo labiausiai už viską pasaulyje - baisiuoju dėstytoju P, su kuriuo jau buvo susidūręs labai seniai, kitomis aplinkybėmis.
Tas mažytis komiksiukas būtų tik intarpas į istoriją, supažindinti skaitytojams su tuo, kas buvo tos istorijos praeityje. O gal pademonstruoti skaitytojams, kad veikėjas turbūt buvo visiškai trenktas?

Tame mažyčiame komiksiuke būtų praėjęs tik nedidelis laiko tarpelis nuo pirmojo susidūrimo. (Pirmasis susidūrimas komikse nebūtų vaizduojamas, net jeigu aš ir mokėčiau gražiai piešti). Tik pora mėnesiukų praėję nuo to, po ko visi normalūs žmonės tik džiaugtųsi, kad liko gyvi ir išnešė sveiką kailį; po to jie laikytųsi kuo toliau ne tik nuo paties P, bet ir nuo visko, kas bent kiek jį primena. Bet ką daro Mass der Dinge šiame komiksiuke? Jis paslapčia įsmunka į patalpą, kurioje atliekami skrodimai. Kitą, ne tą, kurioje dirba P. Ar jis supranta, ką daro, man atrodo, ne. Jis nusirengia, atsigula ant stalo, apsimeta mirusiu. Kas jam dabar bus? Nebūna nieko, kaip ir tikėtina, juk ne visi tokie psichopatai kaip P. Ką tu čia darai, kokias nesąmones išdarinėji, dink iš čia - tokios darbuotojų reakcijos. Veikėjas grįžta namo, jaučia euforiją, juk buvo tokiam pavojuje, ir vis tiek nieko neatsitiko.

Štai toks mažytis komiksiukas, apie tokį menkutį nutikimėlį, kvailoką pagrindinio veikėjo poelgį.