Pasakojimas apie medicinos studentą

Penkta dalis

Čia yra tas sąsiuvinis, į kurį aš piešiu komiksus, kai tik išmoksiu. Labiausiai norėčiau nupiešti tą komiksą apie drąsų medicinos studentą Mass der Dinge, turbūt žinot jo istoriją, nereikia priminti. Jeigu jūs būtumėt jo vietoje, ką pasirinktumėt baigę medicinos studijas?

Mass der Dinge užbaigęs savo medicinos studijas nusprendė toliau mokytis patanatomijos pas didįjį P.
O taip, mano komiksas banalus. Dramatiški, drastiški sprendimai, nerealistiški, skirti vien įtampą skaitytojui sukelti, tikras kičas. Na bet aš pradedanti autorė ir dar grafomanė, tai man atleistina.

Jis ir pats suprato, kad tai beprotybė. Netgi pasitikrino psichiatrijos vadovėlyje, bet šita beprotybės rūšis ten nebuvo aprašyta. Galiausiai sugalvojo kažkokį racionalų paaiškinimą, juo ir nusprendė tikėti. Ir kai jis ėjo į motyvacinį pokalbį, tai tikrai žinojo, kas jo laukia. Kodėl jis tai darė? Ar tai buvo pigus būdas gauti adrenalino? Ar jis tikėjosi, kad susidūręs akis į akį su didžiausia savo baime nugalės ją visiems laikams? Ar tikėjosi, kad jeigu dabar susidūrus su P jam nieko baisaus nebus, tai bus įrodymas, kad nieko baisaus nebuvo niekada, ir tada jo atsiminimai pagaliau išnyks? O gal tai turėjo būti karo veiksmai, kažkoks bandymas įlįsti į priešo sistemą ir pažinti ją iš vidaus? O gal bandymas visokeriopai perprasti, kaip ir kodėl ten viskas atsitiko, ir taip simboliškai atgauti savo gyvenimo kontrolę?

Išaušo ta diena, motyvacinio pokalbio diena. Personažas ruošėsi labai atsakingai, pasidarė teisingą šukuoseną, apsivilko teisingus drabužius, pasiėmė aplanką su savo studijų pasiekimais. Važiavo ten su taxi, kad tikrai nepavėluotų. Jis žinojo, kad ten bus baisu, juk susitiks patį P. Jis žinojo, kad P nieko jam nepadarys, tai buvo jo paties baimės ir prisiminimai, kas kėlė jam didžiausią grėsmę. Laukiamajame buvo ir kitų studentų, visi jie bijojo P. Kas buvo matę jį patį, o kas šiaip girdėję gandų apie ekscentrišką ir sadistišką dėstytoją, dirbantį autoritariniais metodais, sovietmečio atgyvena, ot, nieko jis nepadarys, jis tik vienas iš komisijos, guodėsi kiti. "Sovietmečio atgyvena" buvo terminas, raminantis kitus studentus, jame slypėjo prielaida, kad sovietmetis buvo tas periodas, kada tokie kaip P klestėjo nebaudžiami, o pasibaigus sovietmečiui jie kažkaip savaime turėjo išnykti.

Komisija pasirodė trumpam, pasisveikino su studentais, nuėjo į savo kabinetą. Mass der Dinge pamatė P ir nenumirė, jau gerai. Aš kaip pasakotojas, besiidentifikuojantis su pagrindiniu personažu, nežinau, ką mąstė pats P, spėju, jis su panieka žiūrėjo į šį motyvacinį pokalbį, vis tiek neras savęs verto mokinio tarp visų tų nevykėlių. P laikėsi arogantiškai tiek prieš studentus, tiek prieš kitus komisijos narius, o kiti jam pataikavo, tiek spėjo pamatyti Mass der Dinge iš kūno kalbos, bet, aišku, tai buvo neteisinga, įkvėpta daugiau jo baimių negu realybės. Buvo sudarytas sąrašas, kokia eilės tvarka studentai eis į pokalbį. Mass der Dinge buvo kažkur antroje sąrašo pusėje. Tai gerai, bus proga morališkai pasiruošti.

P tikrai nėra grėsmingas dabar. Jis nieko nepadarys. Logiškai pamąstykit, ką jis gali padaryti sėdėdamas komisijoje tarp kitų? Net jeigu jis ir prisimins tą veikėją, ką jis gali pasakyti? Pagalvokit patys, bet kas, ką jis pasakytų apie tai, būtų neįtikėtina arba netgi kenksminga jam pačiam. Oho, tai vadinasi, šitas P daro šitokias klaidas, maskuoja jas nusikalstamu būdu, ir dar viešai apie tai kalba? Visi komisijos nariai nejučiomis atsitrauktų nuo jo ir žiūrėtų į jį iš toliau, kaip į kokią keistenybę, oho, ir tai būtų jo socialinės atskirties pradžia. Bet Mass der Dinge vis tiek jautė baimę.

Atėjo jo eilė. Jis laikėsi tvirtai, turėjo laikytis. Užėjo į kabinetą. Komisija sėdėjo už ilgo stalo. Keturi nariai, P tarp jų. Mass der Dinge padavė jiems segtuvą su savo pasiekimais. Tada atsisėdo ant jam skirtos kėdės. Stengėsi būti mandagus ir maloniai šypsotis, ir šitas motyvacinis pokalbis nieko baisaus, jis turi progą parodyti, koks yra šaunus ir motyvuotas.

Jums turbūt įdomu, kas tada įvyko. Tai, kas vyko, buvo labai baisu. Aš negaliu to papasakoti iš pagarbos personažui, nes jis nenori, kad tai būtų pasakojama, jis nenori to prisiminti, jis nori, kad to išvis nebūtų įvykę. Galiu papasakoti, kaip jis tuo metu jautėsi. Jis buvo visiškai bejėgis, negalėjo nieko padaryti, visas jo likimas buvo P valioje, jis jautė didžiulę baimę, kančią, bejėgiškumą, jis nežinojo, kada ir kaip viskas pasibaigs, laikas nusitęsė į begalybę, viskas priklausė tik nuo P. Galų gale tai baigėsi, jis liko gyvas, tačiau buvo visiškai sudorotas, iš esmės, ne tik fiziškai, bet psichologiškai ir morališkai. Tačiau jis nejautė palengvėjimo, ar išvis įmanoma jį jausti tokiais atvejais?

Jis išėjo pro duris. Kiti studentai puolė klausinėti, kaip ir visų išėjusių. Kaip ten buvo?
- Buvo baisu, - pasakė Mass der Dinge.
Studentai suprato, jie to ir tikėjosi, kad bus baisu.
Tai, kas iš tikrųjų buvo, tai veikėjas tikriausiai bandė atsakinėti į komisijos klausimus ir įrodyti, kad yra pakankamai motyvuotas, nepaisant to, kas jam vyko. Aš galvoju, kad turėtų būti pakankamai sunku itin motyvuotai atsakinėti į komisijos klausimus, kai tuo pat metu vyksta kažkas tokio, dėl ko tu jauti kančią, baimę ir bejėgiškumą. Manau, kad veikėjas gan šauniai atsilaikė, sugebėjo nepabėgti ir neparodyti, kas jam yra.

Bet tada jis buvo beveik miręs iš siaubo, psichologiškai ir moraliai palaužtas. Jis tą pačią minutę atsisakė savo planų mokytis pas P. Kas per kvailystė tai buvo? Tada jam kasdien grėstų tai, kas ką tik nutiko. Ar jis visai kvailas, juk jis žinojo, kad šitaip gali būti. Jautėsi pralaimėjęs nelygioje kovoje. Kaip praėjo motyvacinis pokalbis? Tokius klausimus jam uždavinėjo draugai, artimieji. Aš buvau pernelyg išsigandęs ir todėl nepasirodžiau taip gerai, kaip galėjau, toks buvo socialiai priimtinas ir artimiausias tiesai atsakymas, kurį jis vis pateikinėjo kitiems. Taip šita situacija ir baigėsi.