Pasakojimas apie medicinos studentą

Trečia dalis

Dabar aš jums papasakosiu baisią istoriją apie tai, kas nutiko spalio 16 dieną. Taigi visas šitas dalykas atsitiko komiksų veikėjui Mass der Dinge. Kaip prisimenate, jis dalyvavo tokioje situacijoje, kurioje jis buvo medicinos studentas ir turėjo įveikti iššūkį - per lavonų skrodimo ciklą susidurti su baisiuoju dėstytoju P, su kuriuo jau buvo susidūręs anksčiau, kitomis aplinkybėmis.

Tai buvo prieš daug laiko. O dabar jis gyveno laimingai, turėjo darbą, kuriame buvo gerbiamas ir pripažintas. Dabar buvo spalio mėnuo, jis žinojo, kad tai pavojingas mėnuo, nes jo metu būdavo susidūrimo metinės ir ta proga jo pasąmonė siūlydavo jam visokių atminties pokštų. Bet su tuo jis gyveno daug metų ir buvo prie to prisitaikęs. Šiemet jis buvo labiau pažeidžiamas, nes visai neseniai toks pat susidūrimas vos neištiko vieno iš jam svarbių žmonių; tačiau kadangi viskas baigėsi gerai, jis nesijautė esantis neigiamai paveiktas, jautė tik palengvėjimą. Tačiau man atrodo, kad jis visgi buvo paveiktas, nes metines atšventė su alkoholio buteliu, bandydamas nuvyt jį persekiojančius demonus.

Nepaisant viso to, Mass der Dinge buvo visiškai sveikas žmogus su puikiomis adaptacinėmis galimybėmis. Taip pat jis gyveno saugioje aplinkoje ir jam negrėsė joks išorinis pavojus.

Spalio 12 dieną visiems jo darbo darbuotojams buvo pagrasinta, kad jiems labai labai labai blogai baigsis, jeigu tučtuojau nepristatys į darbą sveikatos pažymėjimų.
Iki tol ramiai ir saugiai gyvenusiam žmogui tai buvo smarkus sukrėtimas. Ką tai reiškė? Tai reiškė, jog visiškai praradai kontrolę, patekai į kažkieno kito rankas, tapai nebe žmogumi, nebe subjektu, tapai visišku medicinos objektu, tu nebeturi jokios valios, ir kažkas kitas už tave sprendžia tavo ateitį, tavo tolimesnį socialinį gyvenimą.
Skamba kaip baisaus košmaro išsipildymas realybėje.
Na tai nenuostabu, kad tai šitam nelaimėliui sukėlė košmarą ne miego metu. Jis sėdėjo darbe ant sofos nuošaliame koridoriuje, gėrė kavą ir stebėjo košmarą ne miego metu. Košmaras, aišku, buvo baisus, bet tai, kad jis kilo, buvo natūrali reakcija į iškilusią grėsmę. Mass der Dinge palaukė, kol baigsis, ir grįžo pas savo kolegas.
Kolegos žiūrėjo ne taip "sudėtingai", žiūrėjo "paprastai". Jeigu jis būtų pasakęs, kodėl tai yra baisu, jie būtų pagalvoję ir supratę, bet būtų pasakę, kad nereikia taip sudėtingai žiūrėti. Jie žiūrėjo į tai kaip į elementarią praktinę problemą. Kaip čia dabar gauti tas pažymas, kur eiti, kaip šitam dalykui sugaišti kuo mažiau laiko?

Spalio 13 dieną visiems dar kartą buvo pagrasinta, kad jiems tikrai labai blogai baigsis. Tikrai tikrai. Visi kolegos kalbėjo tik apie tai, svarstė, kaip čia greičiau susitvarkyti šiuos reikalus. Mass der Dinge jautėsi kaip įvairovės feministė, paskaičiusi straipsnį apie seksizmą, kurio pradžioje nebuvo uždėtas "trigger warning". Jam buvo jau per daug, jis nuėjo ant tos savo nuošalios sofos, kur stebėjo košmarą nemiegant. Jis žinojo, kad jam negresia joks realus pavojus, kol yra privati medicina. Jis puikiai skyrė realybę nuo nerealybės, atminties pokštų, per tiek metų buvo gerai tą išmokęs. Jis puikiai žinojo, kad realybėje jam niekas negresia, tikrai tikrai. Vienintelė grėsmė, kurią jam kėlė realybė, buvo ta, kad ji galėjo pažadinti jo demonus, galėjo priversti pasijusti taip, lyg viskas, ką jis stengėsi pamiršti, vyktų iš naujo, ir jis jaustųsi visiškai sudorotas, sunaikintas, praradęs kontrolę, atsidūręs kažkieno kito valioje, jaustų tik kančią ir baimę numirti.
Taigi jis realiai bijojo tik savo paties jausmų, nieko daugiau. Kaip nekaltai skamba.
- Bijau eiti dėl tos pažymos, - pasakė Mass der Dinge kolegai.
- Jo, man irgi nesmagu, siuntinės ten iš kabineto į kabinetą, aprėks. O ko tu bijai, kas ten gali nutikti?
- Bijau, kad man kils nemalonūs jausmai.
- Taip, tikrai bus nemalonu. Bet nieko, nueisim, gausim pažymas ir viskas pasibaigs.
Tą dieną Mass der Dinge važiavo pas draugę, nes nenorėjo likti vienas su košmarais. Draugė buvo empatiška, todėl visą vakarą kalbėjo tik apie sofas. Sofos buvo realus dabartinio pasaulio objektas, jų nebuvo ko bijoti.