Įkalinta Laike

1 dalis

Kiekvieną pirmadienio rytą mane pažadina žadintuvas. Jis vienas iš nemėgstamiausių daiktų mano namuose. Bet nuo jo prasideda nauja diena. Šiandien yra pirmadienis, bet tas keisčiausia, kad mane pažadino ne žadintuvas, o pro užuolaidas prasiskverbę saulės spinduliai. Pabudusi iškarto pažiūriu į laikrodį. Laikrodis rodė 8:30.
-Šūdas!- nesusilaikiau ir garsiau sušukau. Iškart išlipau iš lovos ir puoliau ruoštis. Negalėjau paveluoti, nes 9:00 valanda turėjo prasidėti teismas, nuo kurio priklausys mano reputacija. Nepabaigusi pusryčiauti išlekiau pro namų duris ir ilipau į savo automobilį. Viena laimė, kad į teismą nepavelavau.

-----------------

Teismas pasibaigė 10:40. Jame man sekėsi puikiai. Dabar aš sėdžiu savo mašinoje ir galvojau, kur galėčiau nueiti per laisvą laiką. Mano mintis nutraukė dvi merginos. Tai buvo Izabelė ir Katryna. Jos buvo mano geriausios draugės. Pamačiusi jas aš nusišypsojau ir išlipau iš mašinos.
-Sveikos, ką čia veikiat?-pasakiau keistai žiūrėdama į jas.
- Labas, atėjom pažiūrėti kaip tau seksis ir pasiūlyti nueiti į kokią kavinukė išgerti kavos.- linksmai pasakė Katryna. Aš tik linktelėjau ir mes isėdome į mašiną ir nuvažiavome į kavinukę, kuri buvo šalia centro. Susiradome laisvą staliuką. Kavinė buvo jauki, žmonių buvo daug, nes daugumai jau buvo prasidėjusi pietų pertrauka. Aš užsisakiau kavos, o jos kaip visada užsinorėjo kažko stipresnio tai užsisakė po taurę raudono vyno. Kol laukėme savo gėrimų Katryna su Izabele visą laiką kalbėjo apie savo vyrus, figūra, nuobodžius darbus, o aš stebėjau aplinką. Visi žmonės buvo paprasti išskyrus vieną vyrą. Jis man iškarto pasirodė labai keistas. Kai ji pamačiau man šiurpuliukai perbėgo per visą kūną. Tas vyras buvo beveik praplikęs, tamsiai apsirengęs. Jis visą laiką žiūrėjo į sieną priešais jį. Aš visą laiką jį stebėjau. Kai mums atnešė gėrimus aš atitraukia nuo jo akis ir pradėjau gerti savo kavą.Su draugėmis daug šnekėjome ir aš užmiršau tą vyrą.
-Einam iš čia! - piktai pasakė Izabelė.
-Kodėl? Kas atsitiko?- paklausiau aš.
-Tas vyras į tave spokso gal jau kokią gerą valandą!
Izabelė žiūrėdama į tą keistą praplikusį vyrą atsistojo ir jau ruošėsi išeiti, bet ją sustabdė Katryna.
-Kur išsiruošei? Mes niekur neisim!- pusbalsiu pasakė Katryna sugriebusi ją už rankos. Izabelė pamačiusi, kad mes niekur nenorim eiti atsisėdo ir toliau gurkšnojo savo vyną. Man pasidarė smalsu ir aš atsisukau į tą keistą vyrą dėl kurio labai supyko Izabelė. Atsisukusi nustebau, nes jis vis dar spoksojo į mane. Aš nusprendžiau irgi į jį žiūrėti, kad jis pasijustų nejaukiai ir stebėtų ne mane, o savo sieną. Bet jis tik atsistojo iš savo vietos ir pradėjo eiti link manęs. Aš labai išsigandau. Su baime atsisukau į Izabelę ir Katryną.Jos į mane nekreipė dėmesio. Tuomet vėl atsisukau į tą keistą vyrą su viltimi, kad jis nebeina link manęs. Bet jis vis dar ėjo. Iš baimės man sudrėko delnai, išmušė prakaitas. Galvoje pradėjau kurti visokius scenarijus, ką jam sakysiu...