Berniuk iš gretimos palatos,
Mano vardas Milė. Tai tik trumpinys. Mano tikrasis vardas nesvarbus. Tu klausei, kodėl aš čia. Iš tiesų tai aš pati nežinau.
Manau tai nutiko, nes mane užpuolė.
Pradėsiu nuo pradžių.
Prieš keturias savaites mane pradėjo persekioti. Mokykloje, gatvėje... Jis būdavo net namie. Niekas manim netikėjo, vedė pas psichologus ir gydytojus.
Aš bėgdavau, slėpdavausi, bet jis mane rasdavo. Vis stovėdavo šalia ir tiesiog stebėdavo mane. Būdavo taip baisu.
Neseniai jis dingo. Aš galvojau kad jau galėsiu ramiai gyventi, kai vieną naktį jis pradėjo veržtis į mano kambarį, laužė užrakintas duris. Aš šaukiau mamą, bet ji manęs negirdėjo. Kai jis įsiveržė į kambarį aš jį puoliau su žirklėmis. Subadžiau jam širdį ir akis. Pagaliau nugalėjau jį. Išsilaisvinau. Į kambarį atbėgo tėtis. Jis šaukė ir verkė, o aš nesupratau kodėl. Juk aš nugalėjau pabaisą.
Mama manęs čia nelanko. Nežinau kodėl. Tėtis būna liūdnas kai ateina, o mamos nemačiau jau keturias savaites.
Štai mano trumpa istorija kodėl aš čia. Parašyk ir tu man, juk vistiek nemanau kad mums leis susitikti. Jie niekada neleidžia.
Milė
