Oliveri,
Esi senas mano draugas, todėl tau rašau. Atsimeni, kai sakei kad tave ištiko kūrybinė krizė? Tada sakei, kad negali parašyti jokios knygos ir tavo žinomumas krenta. Aš turiu tau idėją.
Dabar esu Indijoje. Neužteks laiko ir vietos laiške aprašyti tau Indijos grožio, nes turiu tau pasakyti kai ką kitą. Buvau cirke, keliaujančiame po Aziją. Neįsivaizduoji ką sutikau. Cirko pasirodymo vedėja buvo kokių trisdešimties metų moteris. Labai graži, bet visiškai ne Indiškos išvaizdos. Man priminė gimtosios Baltų genties bruožus. Tai po pasirodymo paklausiau iš kur ji. Moters vardas buvo Melisa del Nado. Man tas vardas pasirodė netikras, keistas. Ji nusivedė mane pasivaikščioti. Mes atsisėdome ant vieno nuskurusio pamato ir ji laisvai šnekėdama angliškai pradėjo man pasakoti.
"Niekam daugiau nesu šito pasakojusi" kalbėjo ji. Sakė negalinti to ilgiau laikyti savy, tai papasakojo man, nes manęs nepažįstanti.
Kaip ir spėjau, ji gimė Baltijos krantuose. Teoriškai gyveno ir kalbėjo Lietuvių kalba, bet tėvai buvo latviai. Gyveno ji vienkiemyje prie Latvijos sienos su močiute lietuve, nes tėvai buvo mirę. Senelė nebuvo jai tikra, bet augino kaip savą. Eidavo Agnė Milkėnaitytė ( toks buvo tikras jos vardas ) 6 kilometrus į mokyklą kiekvieną dieną, po to 7 į gimnaziją. Tik jautė, kad tų mokslų jai niekad nereikės. Lankė dramos būrelį, šoko, turėjo daug draugų, bet visad jausdavo, kad jai gyvenime to neprireiks. Būdama septyniolikos išvažiavo su keliom draugėm į Liepoją. Ten atšventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Agnė labai nenorėjo grįžti į gimtinę, kažkodėl jautė, kad palikusi močiutę, ir draugus nežinioje pasielgs teisingai. Rytą, kai reikėjo grįžti namo ji sėdo į traukinį ir išlėkė į Latvijos vidurį. Apsigyveno bendrabutyje ir nelegaliai įsidarbino kavinėje indų plovėja. Ten susipažino su vienu jaunuoliu. Jis buvo musulmonas. Prižadėjo jai turtų ir laimę išsivežė naivią Agnę į savo gimtąją šalį. Uždengė jos šviesius plaukus skara, neišleisdavo iš namų, grąsindavo įvairiais dalykais. Bet Agnė neišsiganodo. Pribėrė į jo valgį raminamųjų ir pabėgo. Išskrido į Airiją, kur prieplaukoje dirbo ledų pardavėja. Greit jai atsibodo miegoti sandely, ir žliaugiant kasdieniniam lietui pardavinėti neperkamus ledus. Susiveikė netikrus dokumentus ir sėdusi į laivą išplaukė. Amerikos krantus pasiekė kaip Merė Džudė Tomson. Dirbo ten šokėja viename bare, po to rašė dainas ten dirbusiai dainininkei. Jos tapo draugėmis, ir ta amerikietė per pažintis išsiuntė ją į Los Andželą rašyti dainų tikroms garsenybėms.
Merė sudarė 3 metų sutartį su viena merginų grupe ir rašė joms dainas. Galėjo sulaukti dideles sėkmės, bet spjovusi į viską pabėgo su vienos iš grupės narės vaikinu į Braziliją. Ten atidarė nuosavą kepyklą ir susilaukė dukros. Verslas nesisekė, gyveno nepasiturinčiai. Merė, tikros motinos meilės nepatyrusi, nejautė jos ir savo dukrai. Viską metusi, palikusi šeimą, išskrido į Paryžių. Ten, vieno vedusio turtuolio dėka, atidarė sėkmingus mados namus. Vos sulaukusi neregėto pripažinimo, Merė turėjo skubiai viską parduoti ir bėgti nuo pavydžios turtuolio žmonos. Nuvyko į Indiją, jau kaip Melisa ir įsidarbino cirke. Su juo klajojo kelerius metus. Vėl grįžusi į Indiją nusprendė, kad viskas jai pabodo. Dabar žada skristi į Australiją pažiūrėti kengūrų.
Keista istorija, bet tavo romanuose moterys visada geros ir atviros kaip knyga. Laikas tau parašyti apie moterį, suktą kaip gyvatę. Tokią, kuri už nieką laiko gimtinę, vardą, namus ar šeimą. Neprisirišančią prie nieko ir neaiškiais ketinimais. Tokią, kuriai pasaulis per mažas ir tokią, kuri gali susukti galvą atvykėliui su istorija, kuri neaišku kiek yra pramanyta, o kiek nutylėta.
1986-07-04
Mindaugas
