Sausainių Krautuvėlė (BAIGTA)

I skyrius: 2 dalis

Ilgainiui Mis Vafli pastebėjo, kad vasaros laikotarpiu sulaukia neskubančių žmonių, kuriuos labiau traukia apelsinų, citrinų, braškių, brokolių kvapai. O štai žiemą neskubantys žmonės mėgdavo nusipirkti karštos arbatos, aštrios sriubos ar persimonų kvapo sausainių. Mis Vafli susirūpino, kad nuo metų laiko priklauso, kokius sausainius jie pasiima. Bet pasitaikydavo atvejų, kad kas nors žiemą pirkdavo šviežiai nupjautos žolės kvapo sausainius, pačiai Mis Vafli toks atvejis patikdavo labiausiai. Šviežiai nupjauta žolė būdavo tokia šilta ir jauki, tiesiog norėdavosi atsigulti į ją ir užmigti. Bet Mis Vafli mėgstamiausias kvapas buvo visai ne šis. Ji buvo ypatinga senutė ir mėgo padėti kitiems išsirinkti sausainių kvapą.

Buvo tokia vasaros diena, kai į sausainių krautuvėlę neužsuko joks neskubantis žmogus. Tai atrodė keista Mis Vafli, bet ji vis tiek suposi ant kėdės ir šypsojosi, laukdama lankytojų. Visa diena praslinko besisupant ir besišypsant, bet Mis Vafli vis tiek buvo laiminga - galbūt jau visi neskubantys žmonės turi savo kvapą ir užtektinai sausainių, bet kitą dieną daug kas pasidarė aišku.

Į krautuvėlę atėjo vienas iš neskubančių žmonių nusipirkti savo žvaigždžių kvapo sausainių ir užsiminė, kad netoliese atsidarė milžiniška sausainių parduotuvė, kurioje galima nusipirkti visokio skonio, o ne kvapo sausainių. Neskubantis žmogus pasakė, kad Mis Vafli sausainiai jam vis tiek arčiau širdies ir senutė pakinkavo galva. Ji pasikvietė neskubantį žmogų arčiau ir pasakė:

- Tai todėl, kad čia tavo kvapas. O skonis ir kvapas yra nesulyginami dalykai - užuosti gali ne visi, o tik tie, kurie neskuba ir mėgaujasi.

Tai paporinusi senolė atsilošė ir nusišypsojusi kruopščiai suvyniojo sausainius į sidabrinį popierį. Nuo jo atsimušantys saulės spinduliai lakstė po krautuvėlę ir susikibę rankelėmis šoko ratu aplink sausainius dainuodami daineles. Neskubantis žmogus girdėjo ir muzikėlę - lyg saulės zuikučiai striksėtų ant dėželių ir plotų letenėlėmis, suktųsi ratu. Mis Vafli nusišypsojo ir pagavo zuikutį į delną, o neskubantis žmogus atrodė nuoširdžiai nustebęs, kai Mis Vafli zuikutį įdėjo į rudą popierių. Ten pat įdėjus sausainių sidabrinį paketėlį spindulėliai juokdamiesi ir šokdami pranyko maišelyje ir Mis Vafli užlenkė jų kraštą. Neskubantis žmogus padavė jai monetą ir nustebęs patraukė namo.

O grįžes į namus jis jautėsi vienišas, nors ir šeima aplink pasakojo, ką nuveikė per dieną. Visi valgė vakarienę ir kai po šios neskubantis žmogus ištraukė rudą paketėlį, ant stalo buvo padėta arbatos puodelių su garuojančiu skysčiu. Neskubantis žmogus atlenkė paketėlio kraštelį ir iš kvepiančio maišelio iššoko saulės zuikutis bei šokinėdamas ir plodamas užgrojo muzikėlę. Paskui jį sukdamiesi ir spindėdami išdūmė saulės spindulėliai. Jie sukosi aplink arbatos puodelius ir dainavo. Niekam šeimoje jau nerūpėjo sausainių gardumas, dabar svarbiausia buvo pažaisti su spindulėliais - jų juokas užkrėtė visus, sėdinčius prie stalo. Sidabriniai jų balseliai kibirkščiavo laime ir džiaugsmu ir tą vakarą prie stalo niekas nesijautė vienišas.

Mis Vafli vis suposi ant kėdės ir šypsojosi. Ji taip pat nebuvo vieniša ir galėjo pasidžiaugti. Su ja buvo visas jos gyvenimas - sausainiai, tik jau niekas nenumanė, kiek senajai Mis Vafli metų. Ji ir pati niekada nekalbėdavo apie save, o žmonės sakydavo, kad ji sausainius padėdavo išsirinkti jau gilioje senovėje. Mis Vafli tik nusišypsodavo, o saulutės zuikutis sukosi ant prekystalio tyliai grodamas muzikėlę.