Sausainių Krautuvėlė (BAIGTA)

I skyrius: 3 dalis

Ir vieną kartą į Mis Vafli sausainių krautuvėlę užsuko skubantis žmogus.

Jis atrodė taip, kaip ir visi skubantys žmonės - juodas kostiumas, juodi, lakuoti batai, nepriekaištinga išvaizda, rimtas veidas ir portfelis rankoje. Portfelis buvo gražus - juodas, odinis, derantis prie visos skubančio žmogaus išvaizdos. Jis ėjo tvirtai ir kaukšėjo į grindis blizgančiais batais. Skubantis žmogus nesustojo, neapsižvalgė - jis visuomet visur skubėdavo, tad dabar paprasčiausiai norėjo nusipirkti sausainių.

- Prašyčiau du šimtus penkiasdešimt gramų bet kokių sausainių su cinamonu, - paliepė, o ne paprašė skubantis žmogus. Mis Vafli supdamasi kėdėje pakraipė galvą ir mąsliai nusišypsojo.

- Sausainių negalima nusipirkti, mielas vaike. Juos galima tik pasirinkti, suprasti, paguosti, ir sausainiai supras ir paguos tave.

- Neturiu laiko plepalams, aš skubu, - atkirto žmogus. Na žinoma, jis visada visur skubėjo, bet galbūt šis skubėdavo ne taip greitai, kaip kiti žmonės. Taip vidutiniškai lėtai ir greitai.

- Prašau, eikit, išsirinkit, - Mis Vafli nebuvo labai patenkinta skubančio žmogaus atsakymu. Matosi, tikrai jam ćia ne vieta, galvojo Mis Vafli. Jeigu čia būtü naujas klientas - neskubantis žmogus, Mis Vafli būtų tikrai ponaičiui išrinkusi pačius geriausius ir kvapniausius sausainius, viliojančius neskubantį žmogų, bet šis nuėjo pats. Senolė stebėjosi, kaip taip gerai atrodantis žmogus gali būti šitoks keistuolis ir nepažinti sausainių meno. O tuo tarpu neskubantis žmogus išsirinko sausainius ir bjaurėdamasis darbu įsidėjo į maišelį bei grįžo pas Mis Vafli.

- Kiek aš jums būsiu skolingas? - griežtai teiravosi skubantis žmogus, iš juodo švarko vidinės kišenės traukdamas pinigus. Mis Vafli ištiesė trapią rankutę jo link.

- Duok maišelį, mielas vaike, aš gražiai supakuosiu.

- Patrauk rankas, aš ne dovanoti nešiu, - žinoma, skubantis žmogus tikriausiai manė, kad Mis Vafli pakuodama sausainius kelia kainas, bet kad jis žinotų, koks buvo neteisus!

- Vieną monetą, prašyčiau, - nusišypsojo Mis Vafli. Buvo skaudu stebėti, kaip sausainiai neįvynioti į sidabrinį popierių pranyksta juodame portfelyje. O būdami tokioje tamsoje, be sidabrinio popierėlio sausainiai prarasdavo savo ypatingąjį kvapą ir tapdavo tiesiog... sausainiais.

Skubantis žmogus atrodė labai piktas - Mis Vafli tai matė iš surauktų jo antakių ir kietai sučiauptų lūpų. Jis padavė senutei didelės vertės monetą ir atsisveikinęs išėjo pro duris, palikdamas Mis Vafli toliau mąsliai kraipyti galvą jos supamoje kėdėje.

O skubantis žmogus pavėlavo į darbą ir dėl to labai burnojo visaip koneveikdamas senolę. Esą, ji jau seniai turėjo išeiti iš darbo ir palikti kam nors krautuvėlę arba parduoti jos patalpas kam nors, mat jai jau visai senatvė trukdo mąstyti. Bambėdamas skubantis žmogus atsisėdo į biuro kėdę ir išsitraukė sausainį iš maišelio: išsirinko jis kuklius, cinamonu gardžiai kvepiančius sausainius. Bet dabar juos valgant skubančiam žmogui atrodė, kad skonis ne toks, kokį jis įsivaizdavo - cinamonas prapuolė, liko tik vanilė. Skubantis žmogus įtūžo ir sausainius išmetė, kitą dieną dar labiau skubėdamas į darbą.

O Mis Vafli sėdėjo krautuvėlėje ir kalbėjo:

- Matai, kaip blogai, kai visur skubi. Kai nereikia skubėti, niekur nepavėluoji, o skubantys žmonės visada visur vėluoja, todėl jie tokie pikti ir nemandagūs, nesuprantama daugelio dalykų. Ir sniegas, ir saulė jiems atrodo vien tik gaišinantys laiką. O sausainiai... sausainiai gali viską pakeisti. Žinai tai, ar ne?

Mis Vafli lėtai glostė pirštu prekystaliu bėgiojantį saulės zuikutį. Jis pašoko į orą pritardamas ir tyliai niūniuodamas dainelę sukosi ratu vis lėčiau ir lėčiau, kol saulė nusileido ir pranyko už horizonto.