Dark Inside (LT) BAIGTA

12 DALIS

-Tai ką norėjai man pasakyti? - paklausė Akvilė mums priėjus parką.

-Tenorėjau paklausti, ar daugiau nieko nesužinojot... - pamelavau aš.

-Nea, - atsiduso ji. -Tyrimas vyksta kaip niekad lėtai... - numykė. Ak, jei tik aš galėčiau jai pasakyti apie tai, ką žinau!

Dar kelias valandas pravaikščiojom beplepėdamos apie šį bei tą. Pamačius kiek valandų atsisveikinau ir nuskubėjau namo, nes tėvai jau tikriausiai grįžo iš darbo.

Netoli savo namų pamačiau keistą žmogystą, einančią nerangiu varlės žingsniu. Pro gobtuvą švietėsi purvini, raudoni, trumpai kirpti plaukai. Moteris pakėlė į mane kraupias, tamsias akis. Jos skvarbus žvilgsnis rodos gręžė mano kaktoje skylę. Aš atpažinau tą moterį - tai buvo Urtė, Piterio ir Henrio mama.

Nejučiomis pradėjau kvėpuoti tankiau ir paspartinau žingsnį. Grįžus namo užrakinau duris.

-Mama? Tėti? - buvau sunerimus, kad jiems kažkas nutiko.

-Ką, Vilija? - atsiliepė mama.

-Niekas nebuvo pas mus užėjęs?

-Nea, nors tavo kambaryje girdėjau keistus garsus. Buvau nuėjus pasižiūrėti, bet ten nieko nebuvo.

Užbėgau laiptais viršun į savo kambarį. Pradėjau dairytis ar nepamatysiu ko nors įtartino. Ant sienos pamačiau lapelį, kuris buvo pritvirtintas peiliu. Ant jo buvo parašyta: "Aš žinau, kad tu viską žinai. Bet tu nedegsi, nes mano sūnus tave įsimylėjęs. Bet jei kam nors prasitarsi - pasigailėsi, kad gimei". Paskutiniai žodžiai jau buvo girdėti, juos kavinėje man sakė Henris. Ir ką reiškia "nedegsi"? Atsiguliau ant lovos ir mąstydama apie suknistą lapelį įsijungiau televizorių. Rodė žinias. Tebūnie.

Staiga per žinias išgirdau, kad mūsų rajone sudegė namas. Užsidegimo priežastis nežinoma, bet įtariama, kad tai buvo padegimas. Pala... Negi ir tai buvo Urtės darbas?! Tą "nedegsi" turėjau suprasti tiesiogiai? Tai jei Piteris nebūtų manęs įsimylėjęs, ji būtų padegusi mano namus? Rytoj būtinai tai išsiaiškinsiu su Piteriu. Bet šiuo metu esu pernelyg pavargusi. Užmerkiau akis ir panirau į sapną.

***

Mane kažkas vijosi. Aš bėgau mišku kiek įkabindama. Staiga mano dešinėj pusėj atsirado Piteris. Jis bėgo tokiu pat greičiu kaip ir aš, nutolęs per du metrus. Kairėj pusėj taip pat bėgo Elė. Jie abu kvietėsi mane pas save, tikino, kad mane išgelbės.

-Piteri, nepasitikiu tavimi, tu, kaip ir tavo mama - žudikas. Jūs siaubingi žmonės! - išrėkiau ir nubėgau pas Elę. Ji išsišiepė kraupia šypsena.

-Blogas pasirinkimas! - sušuko Elė, iš už nugaros išsitraukė peilį ir dūrė man į krūtinę.

***

Pabudau nuo dusimo. Man taip būdavo vaikystėje, kai pernelyg susinervindavau arba išsigąsdavau - pradėdavau dusti. Negalėdavau kvėpuoti iki tol, kol nualpdavau. Jaučiau, kaip temsta akyse.

Staiga ant skruostų pajutau vėsias rankas. Kažkieno veidas priartėjo prie manojo. Mėlynos akys susirūpinusios žvelgė į manąsias.

-Nurimk, aš šalia, - švelnus balsas labai ramino. Mėlynakis atsigulė šalia manęs ir glostė mano plaukus raminamai murmėdamas. Tas akis aš pažįstu - tai Piteris. Turėčiau dar labiau išsigąsti - bent jau taip sakė protas, juk vis dėlto jis žudikas. Tačiau šalia jo nurimau, jaučiausi saugi ir mylima. Netrukus gulėdama jo glėbyje pasinėriau į saldų miegą.

***
Taigi, šiek tiek veiksmo, šiek tiek tiesos išaiškėjo, bet dėl kai kurių dalykų atsirado dar daugiau klaustukų... Vote'inkit, komentuokit - man tai labai svarbu! Myliu jus ❤