Dark Inside (LT) BAIGTA

4 DALIS

-Kas? - nustebau.

Akvilė atsiduso.

-Galbūt matei ant Gedimino kaklo žymę? - linktelėjau. - Tai va, ką tik Valerijui paskambino tyrėjai, ir pasakė, jog tai šautinė žaizda.

Aš sėdėjau be žado. Gediminui buvo tik septyniolika, jis buvo dvejais metais vyresnis už mane. Jo visas gyvenimas buvo prieš akis. O čia...

-Tu nori pasakyti, kad jis... buvo n - nužudytas? - mano balsas sudrebėjo.

-Vilja, tai tik spėjimai, bet manau, kad taip... Kam prireikė žudyti mano vaiką? - nors Gediminas nebuvo Akvilės sūnus, bet jinai jį mylėjo kaip savą, labiau, negu jį mylėjo jo tikroji mama, kuri mirė prieš dešimt metų.

Apkabinau Akvilę, jinai kukčiojo. Man irgi pradėjo gniaužti gerklę, riedėti ašaros. Akvilė nuėjo pasidaryti arbatos, o aš toliau sėdėjau ant laiptų.

Pajutau deginantį žvilgsnį.

Atsisukau, ant suoliuko sėdėjo Piteris, vyresnysis Henrio brolis, ir žiūrėjo į mane. Jis gana mielas, gražus vaikinas mėlynom akim. Nuėjau, atsisėdau šalia jo. Niekada gyvenime nesu kalbėjusi su juo, tačiau privalau sužinoti ar jis žino kažką daugiau. Nes jie su Gediminu buvo labai geri draugai, geresni negu aš su Gediminu buvau.

-Labas, - tarstelėjau. - Kaip jautiesi?

-Sveika, gerai, o tu? - ramiai atsakė Piteris ir nusišypsojo. Kaip galima būti tokiam ramiam, kai ką tik mirė tavo geriausias draugas?

-Nekaip, - atsakiau. -Kada matei jį paskutinį kartą?

-Jo mirties naktį, antrą valandą, - paprastai tarė.

-K-ką jūs veikėt? - norėjau atrodyt tvirta, tačiau balsas trūkčiojo.

-Važinėjomės mamos automobiliu.

- Juk nei vienam iš jūsų dar net aštuoniolikos nėra, neturit teisių! - pradėjau priekaištauti.

-Žinau, - išsišiepė jis, lyg didžiuodamasis tuo.

-Piteri, mums laikas namo! - nugriaudėjo žemas Urtės balsas. Mano oda net pagaugais nuėjo.

- Ateinu, mam! Iki, Vilija, - jis mirktelėjo man.

Nuėjau į kambarį šalia šarvojimo salės. Pamačiau Valerijų, tiesiu taikymu nukulniavau iki jo.

-Valerijau, jūs žinojot, kad Piteris tikriausiai paskutinis matęs Gediminą gyvą? Jis su juo važinėjosi Urtės mašina antrą valandą nakties.

-Oj, kaip man tai nepatinka... - Valerijus nuleido galvą ir pradėjo spaudinėti telefoną.

***
Labas! Parašykit ar bent į tą pusę rašau, o ne pievas... :3