Army Girl [ 1D LT Fanfiction]

1.

Mane iš saldžių sapnų prikėlė tuksenimas į duris.

Kas per žmogus drįsta mane taip anksti prikelti?!

Pramerkus akis turėjau tuoj pat vėl užsimerkti. Saulė švietė pro langą ir šildė mano skruostus.

Išgirdau tą patį įkyrų stuksenimą. Atsisėdau lovoje ir pasiemus veidrodėlį nuo naktinio staliuko, pažvelgiau į save.

Šviesūs, banguoti plaukai, rusvi skruostai, mėlynos kaip ledas akys.
Aš esu graži ir kas to nepripažįsta yra skaudžiai nebaudžiami. Jie turi bijoti savo valdovės, nes aš jiems duodu teisę gyventi.

Padėjau veidrodėlį ir daviau leidimą įeiti.
- Įeikite! -pakviečiau.
- Labas rytas, panele Stify. Šiandien jums svarbus susitikimas su užsienio kompanijų vadovais. Beje, skambino iš tos maisto kompanijos, jie sutiko pasirašyti sutartį. Žada atvykti rytoj,- pranešė naujienas tarnaitė.
-Gerai, gali eiti. Ir dar štai kas... kitą kartą nekelk manęs taip anksti, nebent nori būti pakarta,- perspėjau tarnaitę

Polė (a. ž. tarnaitės vardas) perbalusi linktelėjo ir padėjo padėklą su maistu ant naktinio stalelio. Žemai nusilenkusi išėjo po savęs uždarydama duris.

Pavalgius nuėjau į vonią ir atlikau rytinį ritualą. Apsirengiau baltą suknelę, kuri buvo nusėta mažomis rožytėmis. Susisukau kuoduką ir pravėrus duris nužingsniavau koridoriumi iki savo kabineto.
Atsisėdau prie darbo stalo ir nužvelgiau popierius. Skolos, perspėjimai, grasinimai... mano karalystei gresia bankrotas! Ech... koks skirtumas... padidinsiu mokesčius ir dabar kai turiu gerus partnerius galbūt pavyks atsitiesti.
Pasigirdo stuksenimas į duris.
- Užeikite!- sušukau ir toliau tvarkiau popierius.
Durys prasivėrė ir pro jas įskubėjo Polė.
- Blogos naujienos. Maisto kompanijos vadovai persigalvojo ir nusprendė atmesti pasiūlymą bendradarbiauti, o užsienio kompanijų vadovai griežtai pareiškė atsisakant vykti į jūsų šalį sužinoję apie gresiantį bankrotą. Negano to, jie paskelbė viešai, kad mūsų karalystė bankrutavo,-greitai viską išbėrė tarnaitė.
Mano širdis nusirito į kulnus. Bankrotas. Aš pasmerkiau savo gyvenimą. Iš poros tūkstančių žmonių nesurinksiu pakankamai pinigų vien savo makiažui ir rūbams. Ir viskas per mano tėvus. Kurie priėmė daug nereikalingų sprendimų.
-Pranešk visiems gyventojams kad mokesčiai brangs keturiasdešimt procentų. Jiems duodamos trys dienos sumokėti pinigus.Nespėję bus pakarti arba taps benamiais ir tuomet bus pakarti. Taip pat visą tai pasakyk rūmų darbuotojams. Tai galioja visiems, tau taip pat. Tik aš liksiu čia ir mėgausiuosi prabanga,-paliepiau.
Ji tuoj pat išskubėjo.

Pasigirdo dar vienas stuksenimas į duris.

-Užeikit!- piktai tariau.
Durys prasivėrė ir pro jas įėjo Harry.
-Sveika, Stify! Kaip seniai matėmės! - išiepė savo baltus dantis.
- Prašau, išeik.. Aš labai užsiėmusi, Harry Styles,-surzgiau iš nepasitenkinimo.
- Stif, kam tas pyktis? Aš atėjau pasikalbėti su tavimi apie bankrotą!- nutaisė žudikišką žvilgsnį ir atsisėdo į odinį krėslą priešais mano stalą ir užsikėlė koją ant kojos.
- Puiku! Šaipykis!- sušukau.
- Žinoma, nepraleisčiau tokios progos, bet dabar susilaikysiu. Turiu tau pasiūlymą.
- Pasiūlymą?- kiek sutrikus pakartojau.
- Na... tokį išties gerą pasiūlymą. Kuris praverstų tau ir man ir net visai karalystei,- pasakojo jis sukiodamas sidabrinį žiedą sau ant rankos.
- Mielai tavęs išklausyčiau, bet dabar aš labai užsiėmusi. Prašau išeiti,- ramiai tariau.
- Tu mane ne taip supratai,- pakilo jis nuo krėslo,- tu neturi pasirinkimo.
- Aš turiu pasirinkimą,-atkirtau šaltai.
- Arba išklausai mano pasiūlymo arba pasirūpinsiu, kad dingtum nuo Žemės paviršiaus,- prirėmė mane prie sienos ir krimstelėjo ausį.
Žiūrėjau į jo žalias akis. Jos buvo piktos, suirzusios. Nuryjau seilių gumulą ir iškvėpus tariau:
-Gerai išklausysiu, bet paskubėk,-
Jis atsitraukė ir palikęs mane vieną prie sienos, iš lėto nužingsniavo kabinetu.
- Kaip jau žinai, aš esu šios karalystės turtingiausias pilietis,- atsisuko į mane ir žvilgtelėjęs į popierius paklausė.- Galima?
Aš linktelėjau duodama leidimą. Harry paėmė lapus ir ėmė juos vartyti.
- Taip, tai tiesa,- tariau norėdama išsklaidyti šią nejaukią tylą.
- Taigi,- padėjo lapus atgal ant stalo paviršiaus ir atsisėdo mano kėdėje.
-Aš siūlau tau perleisti karalystės valdymą man. Aš išgelbesiu šią šalį, tačiau su viena sąlyga,- sunėrė rankų pirštus atidžiai nužvelgdamas mane.
- Ir kokia ta sąlyga?- šaltai paklausiau.
- Tu išvyksi iš čia,- tarė atsistodamas.
Aš buvau priblokšta. Kaip tas šūdžius drįsta?!
- Duodu tris dienas apsispręsti,- tarė praverdamas duris.
- Ak, taip... vos nepamiršau... Išvyksi ir nebegrįši. Niekados,- išėjo stipriai užtrenkdamas duris.
Tyloje girdėjau tolstančius jo žingsnius. Kol galiausiai likau vienui viena.

Ačiū visiems kas skaitot.

Sorry jeigu yra klaidų

♡♡♡

Unikorniukas