Gyvenimas. Tu nežinai, kas nutiks rytoj. Poryt. Po kelių dienų.
Tiesiog tu lauki.
Mėlynasis miškas.Dabar, tu čia paklydęs amžinai.
Kartu su manimi.
Jausk kartu su manimi.Jau nežinia, kiek laiko aš čia. Galbūt, už miško ribų, praėjo jau keletas metų, o gal tik dienų. O galbūt ir keletas amžių. Tačiau aš, vis dar nežinau, kas aš esu. Neegzistuoju, kaip būtybė. Oras.
Sustoju. Apsisuku. Apsisuku ir vėl. Ir nesuprantu, kur aš? Dedu žingsnį pirmyn. Tačiau, pasigirsta spiegiantis klyksmas. Bet aš einu tolyn. Prieinu ežerą. Vanduo skaidrus, gerai matosi dugnas. Man aptempsta akyse. Parklumpu. Tačiau vėl atsistoju. Viskas gerai. Nors ne. Jeigu, prieš xlaikąx buvo vanduo žydras, dabar, jis raudonas. Apačioje matėsi kūnai. Bejėgių žmonių. Tada aš supratau. Vienintelis dalykas, kurį aš dabar turiu daryti..
RUN.
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Virsmas.
Gizem / GerilimAplink tylu. Nei garso. Tik mano tylus, bet kiek sunerimęs kvėpavimas. Bijau. Tačiau einu tolyn. Ir nesustoju. Kvėpuoju. Ir toliau bijau. Aplink nieko nematau. Tiesiog einu. Einu tiesiai. Staugimas. Jis pertraukia mano kvėpavimą. Tai priverčia mane...