Aplink tylu. Nei garso. Tik mano tylus, bet kiek sunerimęs kvėpavimas. Bijau. Tačiau einu tolyn. Ir nesustoju. Kvėpuoju. Ir toliau bijau. Aplink nieko nematau. Tiesiog einu. Einu tiesiai.
Staugimas. Jis pertraukia mano kvėpavimą. Tai priverčia mane...
Kas kart čia vaikščiodama, jaučiaus kitokia. Visi žiūrėjo į mane piktais žvilgsniais, tačiau, kaikuriuose galėjau įžvelgti ir šiek tiek pavydo. Aš, juodai mėlynų plaukų savininkė. Mano juodos akys, į kurias pažvelgus, nepamatysi nieko. Tik gilią tamsą, kurioje per ilgai užsibuvojęs - nuskęsti. Lūpos, jos raudonos. Kraujo spalvos. Tarsi jos būtų buvusios baltos, tačiau, per laiką jose įsigėrė kraujas. Įžengus į Mėlynąjį mišką, išdygo iltys. Baltos. Į kurias pažiūrėjus, ko gero įžvelgtum savo žvilgsnį.
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, jog aš jaučiu. Turiu jausmus. Nesu bejausmė. Vis dar nežinau, kas aš esu. Vilkolakė? Vampyrė? Ragana? Ar dar kokia mistinė būtybė? Galbūt aš angelas? O gal velnias? Galbūt, aš iš vis neegzistuoju, tiesiog, čia klajos mano siela, ir kažkur, Mėlynąjame miške, gulės mano kūnas, kaip dar vienos nusidėjelės, kuri nepritapo čia, ar nesugebėjo išgyventi? Kitaip sakant, dužusi siela.
