Severe destiny

1.3

Prieš save mačiau turbūt mažiausiai norima matyti žmogų savo gyvenime, nes tai buvo Zayn ir vis negalėjau patykėti, kad jis čia kur ir aš dar vienoje patalpoje galvojau, kad man vaidenasi ir norėjau, kad kasnors man įgnybtu ir pasakytu jog man vaidenasi, bet ne man nesivaideno. Stengiausi gaudyti orą kurio man dabar reikėjo numalšinti nedideli iškilusi man priepoli ir pagaliau kažkiek pavyko įkvėpti.

-Oh ir ką mes čia turim?-sarkastiškai paklausė Malik.-Chris paleisk ta žlumbekle ir eik susirask kažką geresnio nei ši.-parodė pirštu sukomendavęs Malik tam pankui, o jis tik paliksėjo galva ir dingo iš už šio "kambario" durų palikdamas mane vieną ir Malik, prieš jį aš jaučiausi begalo nejaukiai ir nesmagiai. Dabar aš jam turėčiau padekoti, taip?-Nereikia man dekoti, kad išgelbėjau tavo šikna nuo jo, bet atsimink vieną mes.niekada.nebendrausime.kaip.draugai. ir išvis pamiršk kas čia buvo ir šia vietą daugiau niekada gyvenime čia neini, supratai?-jis atrodė labai grėsmingai sakant tuos visus žodžius, kad net mano odą pašiurpo nuo jo balso tono. Palinksėjau galva taip duodama suprasti, kad aš jį supratau ir atsistojusi priėjau prie durų ir jas atidarydama dėjau į kojas jog kuo greičiau pasišalinčiau iš tos sušiktos vietos. Priėjusi takelį pro kurį čia atėjau sulėtinau tempa ir ėjau normaliu greičiu namų link. Galvoje sukosi tik vienas dalykas jeigu nebūtų pasirodes Malik turbūt būčiau buvusi išprievartauta ir praradusi savo nekaltybe, taip, taip aš vis dar nekalta. Begalvodama jog būčiau dabar buvusi išprievartauta mano skruostu nubėgo kelios karštos ašaros.

Gryžusi namo užbėgau laiptais į savo kambarį ir trenkusi durimis kritau į lova veidu. Kaip man viskas nusibodo!! Ir su tokia mintimi mano akys pradejo merktis ir tuomet tamsa.

Išgirdusi garsų durų trenkima greit pašokau iš lovos užsimečiau ant viršaus megstuką ir dar spėjau pažiūrėti į laiką kuris rodė 02.38, nuskubėjau laiptais žemyn pažiūrėti kas ten vyksta ir taip tai mano mielas tevelis visas nervotas kaip net nežinau kas. Jis pakėlė akis į mane ir pažiūrėjo klausiamuoju žvilgsniu maždaug "ar tu neturėtum būti savo kambaryje ir jau miegoti ir sapnuoti devinta sapną?"

-Laba nakti ir tau,-pavartydama akis pasakiau.-Ir taip aš jau turėčiau miegoti, nes prieš tau užtrenkiant duris aš jau saldžiai miegojau, bet ne bum ir labas Acacia ate miegas,-sarkastiškai pasakiau, nes kai mane pažadina daugiau neišeina užmigti. Jis persmelkė mane piktu žvilgsniu ir parodė akimis laiptų link, jog eičiau miegoti. Tai taip ir padariau nulekiau laiptais į viršų. Atsiguliau į lova ir bandžiau visais būdais užmigti kol į galva šovė mintis skaičiuoti aveles. Beskaičiuodama taip ir užmigau.

Dabar jau tikrai ryte atsikėlusi gavau pranešima į savo telefoną nuo youtube.

-Gražiausia.-sumurmėjau sau po nosimi bežiūrėdama video. Oh.. taip įkėle mano video kaip tiršta masė supilama ant manęs!

Šiaip ne taip įsiridenusi iš lovos "nušliaužiau" iki virtuvės kur mama skaitė žurnalą, o tėtis gėre rytine kavą ir kažką įnirtingai galvojo. Pamojavau jiems įėjus į virtuvę taip pasisveikindama su jais.

-Tėti kodėl vakar gryžai tok susinervines?-paklausiau išblaškydama tėti.

-Kodėl, kodėl,-sarkastiškai pasakė.-Ogi todėl, kad mano bendradarbio namas sudegė ir dabar jis gyvens su mumis kol atstatys jo namus.

-Na ir kas čia tokio?

-Nieko tik tai jog atsikraustys pats įkiriausias žmogus pasaulyje ir jis įkyrės mums visiem jau net pačia pirmaja dieną, o dar jie gyvens čia du mėnesius tai tu pagalvok katastrofa.

Nieko nesakiusi tik palinksėjusi galva apsisukau ir gryžau į kambarį, juk tas žmogus negali būti toks įkyrus, ar gali? Damn ir nepaklausiau tų žmonių pavardės, na nieko aš sužinosiu. Nusprendžiau jog šiandien neisiu į mokyklą ir pabūsiu namie.