Voldemorto numylėtinė (HP)

Ridlių rūmai.

Peržengusi durų slenkstį įkvėpiau dulkių kvapo. Pagaliau, likus kelioms savaitėms iki mokslo metų pradžios, pirmą kart gyvenime atvykau į šeimos rūmus. Eidama per dulkėtą, žalią kilimą išmargintą gyvatėmis, perbraukiau pirštais per dulkėtą stalelį.

Palikau savo pirštų antspaudus ir ėmiau lipti laiptais į antrą aukštą. Ant sienos buvo iškabinti portretai. Mačiau savo žiobarų kilmės senelį. Jis, kaip ir aš bei mano tėtis, turėjo rudus plaukus ir raudonas akis.

Išgirdau žingsnius man už nugaros.
- Jūs labai panašūs,- sumurmėjo savo dusliu balsu Sneipas.
Linktelėjau.
- Nori užeiti į savo tėvo kambarį?
Akyse pradėjo kauptis ašaros. Vien prisiminus, kad aš sukurta tokio bjauraus žudiko, norisi rėkti ir pasileisti į save mirtinus kerus.

Dar kart linktelėjau, tik dabar nenorom, ir praleidau Sneipą pirmyn. Jis atvedė mane iki pilkų, subraižytų durų. Pravėrusi pamačiau sulaužytus baldus, išdaužytus žiobariškus indus.

- Ilgai negalim užsibūti,- Priminė Severas,- dar su Smirdžiais turi nueiti į skersinį skersgatvį.
Į rankas paėmiau ant židinio pastatytą nuotrauką, kurioje buvo pavaizduota moteris mano smakru.

-Čia ji?- paklausiau iškėlusi nuotrauką,- kokia ji buvo? Ar dėl savo drąsos ji pateko į Grifų Gūžtą? Dėl kokios priežasties ji patiko Tomui?,-
Klausimai tiesiog liejosi iš burnos.

- Galiu atsakyti tik į kelis klausimus. Taip, tai ji. Taip, ji buvo drąsi. Dėl ko ji jam patiko nežinau. Beto, ji buvo šauni moteris. Labai mylėjo tave ir Tomą. Tik kodėl jis ją nužudė...- nusuko akis į kitą pusę.

Severas su mano mama buvo geri draugai. Ir suprantu, kodėl jai jis patiko.

Įsikišau nuotrauką į kišenę. Priėjusi prie Severo apkabinau jį ir sukukčiojau.
- Niekada nežinojau ką reiškia tikra šeima. Tėtis, mama... Bet tu man visad atstojai šeimą, Severai.

Jis paglostė mano galvą. Tada žvilgtelėjęs į savo kišeninį laikrodį ir sukomandavo savo žemu balsu.
- Jau turėtume eiti, jei nenori paveluoti į susitikimą su Smirdžiais ir jų berniuku.

Apsisukau ir dar kart pažvelgiau į Tamsos Valdovo kambarį. Dabar man mažiausiai rūpėjo Smirdžiai ir Drakas.
- Galim eiti,- sumurmėjau.
Priėjusi prie Sneipo įsikibau jam į parankę. Jis apsisuko ant kulno ir mes atsidūrėm Smirdžių rūmuose.

Nuo fotelio atsistojo šviesiaplaukis berniūkštis. Priartėjęs jis išsišiepė.
- Na, tai kaip ten,- paklausė su šypsena veide.

Dabar mažiausiai norėjau su juo kalbėti, todėl nusisukus priėjau prie Severo, kuris kaip tik kalbėjo su Liuciju Smirdžiumi.
- Taigi, kai aš išvyksiu ji galės pagyventi su jumis.

Ir vėl su tais Smirdžiais. Jie tokie pamišę dėl kraujo, kad net šlykštu daros.
- Na,- šlykščiai nusišypsojo Liucijus,- mes su panele turbūt keliausim į skersinį skersgatvį.

Mane nervina, kad jie su manim elgias taip kruopščiai ir atsargiai, nes esu Voldemorto dukra. Aš visvien jau pakankai suaugusi ir nesu mažvaikė po šimts Merlino kelnių!

Atsisveikinau su Severu ir nukulniavau prie židinio. Manęs jau laukė Drakas. Taip. Jis geras draugas. Gal šiek tiek pasipūtęs, išdidus. Beto, visiškas bailys. Kai aš jį ignoruoju, jis visada keistai susiraukia ir mane tai juokina. Nejučia šyptelėjau ir į saują pasėmiau pilkų miltų.

- Kai išmesite miltelius į židinį, ženkit į jį ir sušukit "skersinis skersgatvis",- sukomandavo Drako mama.
Pirmas žengė berniukas ir ištaręs žodžius, pradingo skersai židinio.

Susijaudinusi mečiau į židinį miltelius ir sušukau.
- Skersinis skersgatvis!

Staiga man ėmė suktis galva ir pykinimas, rodės, nesiliaus niekada. Prasimerkusi išvydau žalią miglą ir mane dar labiau supykino.

Pagaliau pajutau kietą gruntą po kūnu.

Sveikučiai :)) žinau, jau būsiu ušknisus su savo isto kėlimu xdd
Bet labai troškau pradėti rašyti HP fanfiction :D taigi skelkit nuomones :**** ir vote nepamirškit :D